Restoranas „Café Montmartre“ pavarčius nuotraukas, rastas internete, iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai įspūdingai, tačiau nutariau nespręsti apie knygą iš viršelio – galbūt šis kuklus ir autentiškas senamiesčio interjeras yra tik priedanga, gal čia išties slepiasi nepažinti skoniai bei ypatinga atmosfera?
Įėjus į kavinę pasitiko paslaugus personalas, paprasta, neįpareigojanti ir nedidelė erdvė su dviviečiais staliukais. Tiesa, buvo ir keli staleliai, skirti didesnei kompanijai. Dėl žmonių gausos lauke pasirinkau staliuką viduje, todėl buvo galima atidžiau apžiūrėti restorano vidaus detales. Deja, tos lengvai juostelėjusios, remonto reikalaujančios senamiesčio sienos su aptrintu šleikščiai geltonu tinku manęs tikrai nežavėjo. Susimąsčiau, ar pati Coco Chanel būtų patenkinta, kad jos portretas kabo ant tokios sienos. Akys lakstė po mažą erdvę, užkrautą įvairiausių daiktų. Pagalvojau, kad ko gero, neverta labai kritiškai žiūrėti į šią erdvę, nes iš tiesų, niekada nebuvau Monmartre Prancūzijoje, tad gal tiesiog nelabai žinau, kokia ten vietos dvasia tvyro. Bet viena buvo aišku – „Café Montmartre“ nesijaučiau atsidūrusi lyg „Amelijos iš Monmartro“ filmavimo aikštelėje. Veikiau pajėgiau tapatintis su skubančia kontoros darbuotoja, užbėgusia biuždetinių pietų į lengvai padriskusią vietą. Pagalvojau, kad sėdėti lauke būtų buvę jaukiau.
Kol laukiau savo bičiulės, man buvo pasiūlyta vandens. Pietų meniu nebuvo labai gausus, tačiau rinktis tikrai buvo iš ko. Kone kiekvienas patiekalas mane intrigavo. Svarsčiau čiupti midijas, tačiau galiausiai apsistojau ties jautienos tartatu (totoriška jautiena), o desertui užsisakiau dienos pyrago (tądien buvo šokoladinis pyragas su riešutais bei ledais) ir latte kavos puodelį. Tuomet nežinojau, kad šioje kavinėje labiausiai rekomenduojama paskanauti midijų. Mano kompanionė nutarė užsisakyti keptą anties kojelę Confit ir šalia jos raudonojo Braucol Lourac vyno. O šuo neužsisakė nieko, bet padavėja jam patiekė vandens – pasijutome maloniai pastebėti.
Atkeliavus užsakytajam jautienos tartarui, buvau priblokšta vaizdo lėkštėje. Žalios jautienos kauburėlis, ant kurio pūpsojo žalio kiaušinio trynys. Trys maži indeliai su smulkiai sukapotais pagardais (kaparėliais, karnišonais ir fermentuotais raudonaisiais svogūnėliais) ir didelė porcija prancūziškų bulvyčių lazdelėmis. Žinoma, dėl žalios mėsos nelabai galėjau kaltinti restorano, kadangi pati nežinojau, kad tartaras ir tarta – nėra tapatūs dalykai. Dabar jau žinau. Nesijaučiau labai susigundžiusi valgyti, tačiau paragauti tikrai ketinau. Na, pagalvojau, jei jau yra toks patiekalas, ir jis yra užtektinai brangus, tai reiškia, kad žmonės vertina jį, todėl būtų nuodėmė neištyrinėti, kas jame yra TOKIO. Paragavau tiek žalios mėsos, tiek mėsos su kiaušinio tryniu, tačiau nepasakyčiau, kad buvo skanu ar kažkas ypatingo, tiesiog kažkokia mėsos faršo buzienė. Pasiguodžiau, kad nebuvo šlykštu. Iš pagardų man labiausiai patiko rausvieji svogūnai, nes karnišonai buvo labai rūgštūs, o kaparėlių šiaip nelabai mėgstu. Geriausia patiekalo dalis – šviežios, kokybiškai iškeptos prancūziškos bulvytės. Trupai tariant – jaučiausi alkana ir nusivylusi. Tiesa, padavėja pasiteiravo, ar skaniai pavalgiau, tai aš nemelavau, pasakiau, kad prašoviau su patiekalu. Ji nesutriko. Šypsodamasi paminėjo, kad šį patiekalą nuolatos lydi labai įvairios klientų reakcijos, buvo ir atsisakiusių valgyti. Tikiu, nes tikrai yra dėl ko nustebti!
Mano kolegei pasisekė labiau. Antienos kojelė buvo tobulai iškepta – mėsa pati slydo nuo kaulo, buvo sultinga, o rozmarino šakelės bei karamelizuotų svogūnų padažas mėsai suteikė netikėto skonio. Prie anties kojelės puikiai derėjo traškios mažos bulvytės bei šviežių daržovių salotos. Sausas vynas gražiai derėjo prie patiekalo. Nors man asmeniškai jis buvo kiek rūgštokas.
Situaciją pataisė desertas. Pyragas buvo tobulai minkštas, itin šokoladinis, atrodė estetiškai ir žaviai. Kava taip pat sužavėjo. Buvo lengva, subtili, be jokio rūgštaus poskonio ir itin švelni.
Trumpai tariant, atrodo, kad šįkart su pagrindiniu patiekalu aš tikrai nepataikiau. Papietavusi pagalvojau, kad šios vietos stiprioji pusė, ko gero, desertai bei yra gausūs ir intriguojantys vėlyvųjų pietų patiekalai, kuriuos pastebėjome keliaujant ant padėklų į lauką.
Maistas: 3/5 – pietų jaučiausi nepavalgiusi, nors kolegė buvo patenkinta savo pasirinkimu. Desertai ir kava buvo puikūs.
Aptarnavimas: 5/5 – puikūs padavėjai, gera nuotaika ir dėmesingumas.
Interjeras: 2/5 – vidaus interjeras atrodė senamadiškai ir tikrai reikalaujantis remonto. Lyg ir taikyta į bohemišką dvasią, bet manau, kad prašauta. Lauko staliukai atrodė žaviai.
Bendras vertinimas: 3.3/5 – patiekalai kokybiški, švieži, tačiau dėl to, ar jausitės pavalgę, galima pasiginčyti. Viešėti čia yra brangu, tad norėtųsi užtikrintų pietų, o ir interjero mažiau apdriskusio.
Sąskaita: Totoriška jautiena (jautienos tartaras) – 12,90 eur.; Anties kojelė Confit – 13,90 eur.; Braucol Lourac vynas – 4,50 eur (150 ml).; Dienos pyragas 5,90 (2 vnt.).; Latte kava – 2,80 eur (2 vnt.). Iš viso: 48,70 eur.
Ineta Žymančiūtė
