Višta ir gaidys įvairiose religijose

Vištiena nuo senų laikų buvo laikoma vertingu maistu. Senovės egiptiečiai, graikai, Azijos tautos, romėnai mėgavosi sočiais valgiais iš šios mėsos. Sakoma, jog senovės romėnai, norėdami, kad viščiuko mėsa būtų kuo gardesnė, juos girdydavo vynu. Viduramžiais paukštiena buvo aukščiausio socialinio sluoksnio žmonių maistas. Vargšai tenkindavosi kiaušiniais, o pjaudavo tik senas vištas.

Vištiena – bene populiariausia mėsa pasaulio virtuvėse. Patiekalais iš jos mėgaujasi tiek miesto, tiek kaimo žmonės visame pasaulyje. Tačiau iš vištienos ne tik gaminami įvairiausi valgiai. Šis paukštis „dalyvauja“ ir kai kurių kultūrų tam tikrose apeigose ar tiesiog turi prasmę religijoje.

Štai Indonezijoje višta turi didelę reikšmę induistų kremavimo apeigų metu. Viso kremavimo proceso metu pagal šių apeigų tradicijas višta laikoma pririšta už kojos ir vėliau, kai viskas baigiama, paukštis kartu su šeimos nariais parkeliauja namolio. Šis paukštis laikomas kanalu, kuriuo iškeliauja blogoji dvasia iš kremuojamo žmogaus, t. y. manoma, kad blogoji dvasia nukeliauja į vištą, o ne į kurį nors šeimos narį.

Islame šio paukščio prasmė visai kita, tik šioje religijoje sureikšminama ne višta, o gaidys. Teigiama, jog išgirdus giedant gaidį, reikia prašyti Dievo palaiminimo. Giedojimas reiškia, jog gaidys pamatė angelą.

Senovės Graikijoje paukštiena buvo laikoma egzotine mėsa. Tuo metu gaidys buvo laikomas narsiu paukščiu, todėl buvo vaizduojamas su karo dievu Arėjumi, pusdieviu Herakliu bei išminties ir karo deive Atėne. Teigiama, jog graikų filosofas Sokratas prieš mirdamas filosofui Crito pasakė tokius žodžius: „Crito, aš skolingas gaidį Asklepijui (graikų medicinos ir gydymo dievui), ar tu nepamiršai šios skolos?“ Būtent Asklepijui šis paukštis dažniausiai būdavo aukojamas. Graikai gaidį laikė itin grėsmingu paukščiu, jie manė, jog net liūtai baiminasi šių paukščių.

Krikščionybėje gaidžio giedojimas taip pat buvo įprasmintas. Jėzus savo bičiuliui Petrui, vienam iš dvylikos apaštalų, tarė: „Aš sakau jums, anksčiau nei gaidys užgiedos, vienas iš jūsų manęs išsižadės tris kartus“. Remiantis šios religijos tiesomis, taip ir atsitiko. Simboliškai gaidys krikščionybėje laikomas ir išdavystės, ir budrumo simboliu. Višta taip pat dominavo Jėzaus žodžiuose kalbant apie Jeruzalę: „O Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“

Daugelio Centrinės Europos šalių mitologijoje teigiama, kad išgirdęs giedant gaidį pabėga velnias, o žydai vištą kaip auką už nuodėmes naudoja Didžiosios žydų religinės šventės – Jom Kipuro – metu, nors iš tikrųjų vištos mirtis simbolizuoja atgailaujantį nusidėjėlį. Papjauto paukščio mėsa atiduodama vargšams.

Kas atsirado pirmas – višta ar kiaušinis?
Sakoma, jog prieš porą metų britų mokslininkas Johnas Brookfieldas pagaliau nustatė, jog pirma atsirado kiaušinis ir tik po to višta. Mokslininkas teigia, jog suaugusiame organizme genetinė medžiaga nepasiduoda revoliuciniams pakitimams, todėl tam, kad atsirastų višta, kiaušinyje turėjo atsirasti jos embrionas. Kitas šios šalies mokslininkas Davidas Papinas tokiai hipotezei pritaria tikindamas, kad kiaušinį, iš kurio atsirado pirmoji višta, padėjo kitos zoologinės rūšies gyvūnas. Tačiau jame embrionas buvo jau tikros vištos.

Pagal Wikipedia enciklopediją parengė Jolanta Bagurskienė
Nuotraukos: mypetchicken.com
Meniu.lt informacija