Nes tai tikrai atkampios, nuošalios vietos, kuriose taip gera pasislėpti nuo kurorto šurmulio.
Svalbaras ir Špicbergenas
Žmonės į Svalbarą Norvegijoje važiuoja pasigrožėti atšiauriu arktinės gamtos grožiu ir patikrinti, kaip jausis visiškai neįprastomis gyvenimo sąlygomis. Begalinė poliarinė diena leidžia paslidinėti kalnuose, pasivažinėti šunų kinkiniais, palakstyti sniego rogėmis po bekraštę baltą dykumą, kopti į ledynus ir stebėti paukščius bei baltuosius lokius. O per ilgą poliarinę naktį galima pamatyti Šiaurės pašvaistę su sniege atsispindinčiu mėnuliu ir žvaigždėmis.
Svalbaras, norvegų kalba reiškiantis „šaltas kraštas“, - šiauriausia Europos dalis, salynas, esantis tarp 74-ojo ir 81-ojo šiaurės platumos laipsnių. Visas pasaulis Svalbaru vadina salyną, o pačią didžiausią jo salą - Špicbergenu, rusai kažkodėl - atvirkščiai. Vadovaujantis Paryžiaus traktatu, kurį pasirašė 41 valstybė, Svalbaro suverenitetas perduotas Norvegijai. Susitarimo šalių piliečiai turi teisę žvejoti ir medžioti, atlikti laivybos, pramonės ir prekybos operacijas tomis pačiomis teisėmis, kaip ir norvegai.
Dauguma salyno gyventojų gyvena Špicbergene: 1430 norvegų, 1150 rusų ir ukrainiečių ir 9 lenkai. Norvegų ir rusų kalbos - oficialios salyno kalbos.
Svalbaro klimatas atšiaurus, bet ne itin. Golfo srovė gaubia salas iš vakarų ir pietų, ir čia gyventi daug jaukiau, nei gali pasirodyti. Vidutinė sausio temperatūra - minus 15,3 laipsnio, liepos - plius 5,8. Kaip ir kiekvienam Arkties rajonui, taip ir šiam būdinga ilga poliarinė naktis ir diena. Daugiau kaip du mėnesius - nuo lapkričio iki vasario pradžios - čia tamsu 24 valandas per parą. Bet dangus paprastai būna giedras dėl įsižiebusios Šiaurės pašvaistės. O nuo balandžio pabaigos iki rugpjūčio pabaigos saulė nepalieka dangaus skliauto.
Reguliaraus susisiekimo jūra su Špicbergenu nėra, tačiau Norvegijos turizmo kompanijų laivai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos kartą per savaitę tenai plaukia. Galima išsinuomoti ir sraigtasparnį ar nedidelį lėktuvą ekskursijoms. Maždaug tuo pat metu Špicbergeną aplanko privatūs laivai ir jachtos iš viso pasaulio.
Aludė pasaulio pakrašty
Jei Žemėje ir yra visiškai nebanali vieta, tai Australija. Čia net pačios įprasčiausios sąvokos įgyja ypatingą prasmę, o kai kurios tik čia ir egzistuoja. Pavyzdžiui, sąvoka, apibūdinanti neapgyventas, tuščias žemes, užimančias trečdalį žemyno. Jos liko tokios pat, kaip atrodė kolonizacijos pradžioje, kai visa Australija buvo neapgyventa ir toliau bėgti nebuvo kur.
O šios žemės neapgyventos todėl, kad čia negalima gyventi. Čia beveik nėra vandens, karštis, dulkės, sausra, savaitėmis siaučiantys vėjai, milžiniški nuotoliai tarp gyvenviečių, kurių tokiomis net nelabai pavadinsi. Paprastai tai viešbutis su pašto dėže ir telefonu, parduotuvė, degalinė, kartais automobilių dirbtuvė. Ir būtinai - aludė. Jei gyvenvietėje nėra nei viešbučio, nei degalinės, vadinasi, ją sudaro viena aludė.
Australai, anglų ir airių protėviai, rūpestingai puoselėja istorinės tėvynės gėrimo tradicijas. Todėl aludės - neatsiejamas australų gyvenimo atributas. Viename kelyje galima pamatyti tokį ženklą: „Iki Londono 15 340 km, iki Paryžiaus 14 550 km, iki „William's Creek“ - 8800 km“. Pastarasis vietovardis - ne valstijos sostinė, bet aludė. Tai ne pati jaukiausia vieta: aplink dykuma, iki artimiausios gyvenvietės į vieną pusę 202 km, į kitą - 203. Kiekvienas čia apsilankęs, palieka ką nors atminimui. Sienos nukabinėtos vizitinėmis kortelėmis, nuotraukomis, glaudėmis, šalmais, marškinėliais, kupiūromis.
Čia gali sutikti fermerių ir aborigenų, tolimųjų reisų vairuotojų ir turistų iš visų pasaulio kampelių. Didžiausios linksmybės vyksta penktadienį, kai susirenka fermeriai. Nuvažiavę šimtus kilometrų, jie linksminasi iš širdies ir ilgai, dažnai iki sekmadienio vakaro. Aborigenai daugiau geria, negu bendrauja. Šalia kai kurių aludžių stovi metalinė statinė su grotomis, į kurią sodina padauginusius gyventojus.
Aludė čia - ne vien poilsio vieta, tai ir ypatinga filosofija. Kad į ją pasinertum, verta sukarti kelis šimtus ar tūkstančius kilometrų. Skristi galima iki Sidnėjaus, Kernso ar Melburno, jau vietoje išsinuomoti automobilį, geriausia džipą. Kai kurios firmos rengia specialias keliones po centrinę Australiją: autobusais, džipais ir lėktuvais. Paprastai kelionė per žemyną trunka 2-3 savaites. Per tą laiką galima sukarti apie 10 000 km. Pats trumpiausias kelias iki „William's Creek“ - iš Adelaidės iki Pimbos, iš ten - tiesiai į šiaurę.
Laukinė Patagonija
Čilėje, į pietus nuo Santjago, yra Puerto Monto miestas,
dar toliau į pietus driekiasi siauras fiordų išraižytos
sausumos rėželis, vinguriuojantis palei Andus.
Geografiškai šis regionas suskyla į dvi dalis: plokštikalnes
ir Andus. Plokštikalnės nuo pakrantės šiaušiasi serija
tarpeklių išraižytų iškyšų - per kai kurias jų teka upės,
bet dauguma kanjonų lieka sausi. Toliau prasideda
fantastiškomis spalvomis žaižaruojančių varinių kalnų, nuo
kurių viršūnių slysta nenusakomo grožio ledynai,
karalystė. Keliautoją supa juodi užgesusių ugnikalnių
piltuvai, žali slėniai, mėlynos upės ir ežerai, margi
spygliuočiai ir lapuočiai medžiai. Viskas aplinkui prisodrinta
daugybės atspalvių ir pustonių, apie kuriuos įprastame
gyvenime net nenutuoki. Tai ir yra Čilės Patagonija - pati
piečiausia Pietų Amerikos dalis, įsispraudusi tarp dviejų
vandenynų - Ramiojo ir Atlanto.
Vandenynų sankirtoje yra Ugnies Žemė su paskutiniu
forpostu – ne kokios šlovės apgaubtu Horno kyšuliu.
Atsidūręs čia, retas jūrų keliautojas sugebėdavo
sėkmingai aplenkti šį pasaulio kraštą. Seniai seniai Ugnies
Žemė ir Antarkties pusiasalis sudarė vieną sausumos
gabalą, bet prieš 25 mln. metų žemynai pradėjo skirtis.
Randamos fosilijos leidžia spėti, kad daugelis gyvūnų ir
augalų, nūnai gyvuojančių Pietų Amerikoje, kadaise
gyveno Antarktidoje.
Andai driekiasi per visą Pietų Amerikos ilgį - 8850 km.
Įdomus faktas: Andai ir dabar auga - judėjimas žemės
plutoje stumteli kalnus aukštyn dešimčia centimetrų per
100 metų.
Klimatas čia labai įvairus - nuo drėgno saikingai šalto iki
poliarinio su gausiu sniegu. Lediniai antarktinių jūrų vėjai
plaka krantus ir kelia didžiules audras. Vasarą oras
sušyla, bet netikėti škvalai primena netolimą Antarktidos
kaimynystę. Nepaisydami įnoringo oro, turistai iš viso
pasaulio kampelių važiuoja čionai išvysti žemės krašto –
tikrąja šio žodžio prasme. Byglio sąsiaurio pakrantėse
įsikūręs pats piečiausias planetos miestas - Ušuaja
(Argentinos teritorijoje), kur galima nueiti į Pasaulio
krašto muziejų ir Ugnies Žemės nacionalinį parką su
įvairiausiomis gyvūnijos ir augalijos pasaulio rūšimis.
Ir apskritai nacionaliniai parkai paverčia Patagoniją idealia
poilsio gamtos prieglobstyje, žygių pėsčiomis ir raitomis
po didingus reliktinius miškus vieta. Čia ras kuo užsiimti ir
alpinistai, ir vandens mėgėjai, ir žvejai. Specialūs kateriai
plukdo turistus prie terminių šaltinių, kurių čia apstu.
Iš laivo gali grožėtis neįprastais peizažais, keistu
aplinkinio pasaulio ir pirmykštės laukinės gamtos grožiu.
Atrodo, tarsi laiko mašina perkelia žmones į tuos tolimus
laikus, kai ši žemė priklausė tik gamtai - medžiams ir
samanoms, paukščiams ir žvėrims, vėjams ir jūrai. Nieko
nuostabaus, kad Čilės Patagonija laikoma viena
ekologiškai švariausių mūsų planetos vietų.
Pradėti pažintį su Patagonija galima iš Čilės sostinės
Santjago ar Argentinos sostinės Buenos Airių. Ir geriausia
tai daryti išsinuomotu automobiliu.
Tas pats „BOUNTY“
Pitkerno sala - mažas, vos 3 x 1,5 km ploto, sausumos
gabalėlis, pasiklydęs pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje,
pusiaukelėje tarp Naujosios Zelandijos ir Pietų Amerikos.
Pati savaime ji niekuo neišsiskiria, bet būtent Pitkernas
1790 metais tapo maištaujančių legendinio laivo
„BOUNTY“ namais, o jų palikuonys jau daugiau kaip
200 metų gyvena saloje beveik visiškai atskirti nuo likusio
pasaulio.
Maišto anglų burlaivyje istorijai skirta daugiau kaip 2000
knygų ir 5 ekranizacijos. Ir nieko nuostabaus - ne taip
lengva rasti siužetą, kuriame graži meilės istorija taip
glaudžiai susipina su vyriškos draugystės, ištikimybės
pareigai, žmogaus ir gamtos kovos temomis.
Po nesėkmingų bandymų aplenkti Horno kyšulį ir
varginančio plaukiojimo po tris vandenynus išsilaipinimas
Taityje tapo tikra švente. Apie pusmetį praleidę atogrąžų
rojuje ir paragavę gražiųjų salos merginų meilės, jūreiviai
nepanoro grįžti į apniukusią Angliją ir įsikūrė Pitkerne.
Miestelyje, kuriame gyvena tik apie 50 žmonių, per 200
metų nedaug kas pasikeitė. Žmonės kalba unikalia XVIII
a. anglų ir Polinezijos dialektų samplaika, gaudo žuvį,
augina daržoves ir bites.
Be jų pačių, be unikalios buities, saloje galima išvysti
„BOUNTY“ patrankas ir inkarą, vienintelį išlikusį vieno iš
maištininkų kapą, taip pat reliktinio atogrąžų miško,
kadaise dengusio visą salos teritoriją, likučius. Kitaip, nei
tvirtina atvirukai ir reklama, bekraščių smėlėtų paplūdimių
saloje nėra. Jos krantai statūs ir nesvetingi, todėl patys
salos gyventojai maudytis važiuoja į vieną iš gretimų
negyvenamų salų už kokių 80 jūrmylių.
Pitkernas - Didžiosios Britanijos užjūrio teritorija, todėl
savarankiškas turistas, užsimojęs aplankyti „BOUNTY“
maištininkų palikuonis, pirmiausia turi vykti į Britanijos
vyriausiąjį komisariatą Oklende (Naujoji Zelandija) ar
Kanberoje (Australija). Ten pat galima pasitikslinti
prekybos laivų eismo grafiką ir net įsėsti į vieną jų,
sumokėjus apie 1000 dolerių už kelionę į vieną pusę.
Pitkernas yra toli nuo jūrų kelių, todėl tokia galimybė gali
nusišypsoti vidutiniškai triskart per metus. Turėkit
galvoje, kad saloje galite įstrigti keliems mėnesiams – iki
artimiausio laivo.
Ne toks ekstremalus variantas - nusipirkti kruizą, į kurį
įeina apsilankymas Pitkerne. Bet dar geriau - tapti
„Bounty-3“ keleiviu. „Bounty-3“ - tiksli kopija to paties
„BOUNTY“, kuris buvo pastatytas devintojo dešimtmečio
pradžioje paskutinei romantinės sagos su Melu Gibsonu ir
Entoniu Hopkinsu ekranizacijai. Neužmirštamas 10 dienų
kruizas šiuo burlaiviu, kuris plukdo tik 14 keleivių, kainuos
ne mažiau kaip 5000 dolerių.
Pagal užsienio spaudą
„Vojaž i otdych“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
