Prie Smetonos buvo kitaip... Pokyliai, šventės, susitikimai

Prie Smetonos buvo kitaip... Pokyliai, šventės, susitikimai

    Tarpukario Kaune restoranų ir kavinių gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be pokylių, įvairių klubų susirinkimų. Tradicija ruošti „balius“ Lietuvoje paplito trečiojo dešimtmečio pabaigoje, ketvirto pradžioje. Iki tol pokyliai buvo mažiau populiarūs, nes tam reikėjo didelės patalpos, o Kaune tuo metu tinkamų salių nebuvo. Geriausiai tam tiko Metropolio restoranas, kur „Lietuvių klubas“ beveik kas antrą šeštadienį ėmė rengti uždarus šokių vakarus savo nariams ir jų rekomenduotiems svečiams. Čia koncertuodavo operos artistai, tokie kaip Grigaitienė, Dvarionaitė, Sodeika – vieninteliai to meto profesionalūs dainininkai restoranuose. Pasirodydavo jie tik „Lietuvių klubo“ rengiamose sueigose. Tuo metu veikusi menininkų draugija „Vilkolakis“ ruošdavo savo programas.

   Metropolis tuo metu jau nebebuvo tapatinamas su carinės Rusijos arba kaizerinės Vokietijos karininkų pasilinksminimo vieta ir visų Kauno „blogybių“ šaltiniu. Metropolyje netgi buvo surengtas pirmasis Kauno vaikų darželio vakarėlis. „Lopšelio“ draugiją ėmė globoti Tūbelienė, o nuo 1930 metų – prezidento žmona Smetonienė. Draugijos nariais buvo ir kiti žymūs žmonės, pavyzdžiui, žemės ūkio ministras Aleksas, švietimo ministras Šakenis, vidaus reikalų ministras Musteikis, susisiekimo ministras Vileišis ir kiti. „Lopšelio“ draugija Metropolyje rinkdavosi kas antrą savaitę trečiadieniais, į vadinamuosius „five-o-clock‘us“. Tai angliškosios tradicijos įtaka, todėl ir pavadinimas dažniausiai vartotas angliškas. Lietuviškai tokius susirinkimus reikėtų vadinti arbatėlėmis. Šiuose suėjimuose buvo ne vien šnekučiuojamasi prie puoduko arbatos ar kavos, bet ir šokama. Svečiai padėdavo „Lopšeliui“ finansiškai bei aptardavo kitus svarbius klausimus. Tokie „five-o-clock‘ai“ buvo labai palaikomi visuomenės, nes gražus pasilinksminimas sujungtas su labdaryste. 

   „Lopšelio“ susirinkimai padarė pradžią ir kituose restoranuose, kavinėse, arbatinėse ar cukrainėse rengti „five-o-clok‘us“ – jie tapo neatskiriama laikinosios sostinės kasdienės kultūros dalimi. Nuo 1931 m. sausio mėnesio „arbatėlės“ persikėlė iš Metropolio restorano į naujai atidarytą Metropolio kavinę – ten, kur anksčiau buvo Lietuvos viešbučio restoranas (jis perkeltas į ten pat buvusį „Lietuvių klubo“ būstą. Kavinė ir restoranas turėjo tik bendrą rūbinę). 

    „Arbatėlės“ tapo labai populiarios, nes jas suruošti buvo labai pigu. Užtekdavo patiekti sumuštinių, kiekvienam maždaug po šešis septynis, biskvitų, pyragaičių ir arbatos ar kavos. Norint paįvairinti, buvo galima pasiūlyti žalių vaisių ar uogų kompoto bei ledų. Sumuštiniai gaminti labai maži – vos vieno kąsnelio, tik jeigu „arbatėlėje“ daugiau žmonių, buvo ruošiama ir didesnių sumuštinių. Kuklioms „arbatėlėms“ užtekdavo biskvitų, didesnėms reikėdavo tortų, bet kuo mažiau išgražintų kremu. Prie arbatos patiekdavo uogienę, o prie kavos grietinėlę. Vasaros metu labai tiko ledai. Kartais vaišindavo saldainiais.

   Palaipsniui „Lopšelio“ draugija nebegalėjo tenkintis vien kas antro trečiadienio susirinkimais, nes didėjo vaikų skaičius prieglaudoje, tad reikėjo daugiau lėšų jai išlaikyti. 1923 m. „Lopšelyje“ buvo 50-60 vaikų, 1929 m. – jau 160, o 1937 m. net 900 vaikų. Todėl buvo pradėtos rengti kasmetinės draugijos puotos, kurios kartu su „Spaudos“ pokyliu laikytos prestižiškiausiais renginiais Kaune. Juose lankydavosi visa laikinosios sostinės aukštuomenė, politikai, menininkai, profesoriai ir kt. Visi norintys net netilpdavo. Kiekvienas pokylis buvo skirtingas, visų pirma, dekoracijomis, kurias ruošdavo dailininkai.  

   Tačiau netrukus „arbatėlėmis“ imta dangstyti net ir susitikimus, kuriuose vartojami stiprieji gėrimai. Tai netaikoma tikrosioms „arbatėlėms“, kurios prasideda apie 17 val. ir kur susirenka elitas, turėdami kilnių tikslų. O vienas kitas stikliukas stipresnio gėrimo tik pagyvindavo kalbas ir darbus vardan gerų tikslų. Bet arbatėlėmis imta vadinti ir susiėjimus, rengiamus 20 val. ir visai ne labdarybės tikslais? Šiuo nekaltu vardu buvo pridengiami bet kokie susitikimai, išgertuvės.

    Bet grįžkime prie pokylių, kurių kiekvienas buvo nuodugniai aprašomas spaudoje. Štai kaip buvo nušviestas menininkų pokylis (aprašymas pateikiamas pilnas):  „Lietuvių meno kūrėjų draugijos tradicinis menininkų, arba, kaip jį dar kitaip vadina, devynių mūzų balius buvo Metropoly šeštadienį. Kaune įėjo į tradiciją, kad kiekvienas balius turi turėti tam tikrą programą. Pirma tą programą, paprastai, užpildydavo operos solistai. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog tat ne visiškai tikslu. Juk žmonės eina į balius ne klausyti rimtų operų arijų – tų dalykų visuomet galima girdėti operoje – bet linksmintis. Todėl šalia arijų ir dainų, išpildomų operos artistų, imta praktikuoti ir kiti divertismentai, daugiau kabaretinio pobūdžio: šokiai, kupletai, monologai ir t.t. Ir menininkų baliuje tedainavo ponia Grigaitienė ir p. J. Butėnas, kitą programos dalį atliko dramos artistai ir baletininkai.
    Čigonų šokį pašoko p-lė Jovaišytė ir p. Kilbauskas. Pavyko gerai. Abu šokėjai šoko su temperamentu. Olandų šokis, pašoktas p-lės E. Žalinkevičaitės ir p. Kekšto taip pat turėjo pasisekimo. Ypač svečiams patiko p. Kačinsko ir p. Dineikos „dzinguliukai“, taip sakant, na zlobu dnia. Jie dainavo apie burmistrą p. Vileišį ir apie visokias mūsų laikinosios sostinės „prašmatnybes“. Bendrai, programa pavyko neblogai, bet, reikia pasakyti, kad publika iš menininkų baliaus laukė ko daugiau...
    Salių dekoracijos darbus vedė p. Dobužinskis. Kiek tų, moderniškoje dvasioje nupieštų, mūzų atvaizdai, iškabinėti didžiosios salėj sienomis, tiko visos salės nuotaikai, mes paliekame spręsti patiems dekoratoriams. Visai kas kita buvo Metropolio biblioteka, įrengta Rytų stiliuje. Tai tikrai buvo malonus kampelis, kur, įėjęs iš kitų salių, rodės, persikeldavai iš Europos į kokio Rytų valdovo poilsio vietą.
   Svečių buvo ne per daugiausia. Dėl to, žinoma, laimėjo šokių mėgėjai, bet kaip tat atsiliepė į baliaus pajamas, tai jau kitas klausimas. Pažymėtina, kad menininkų baliuje labai ne daug tesimatė pačių menininkų: literatų, dailininkų ir operos solistų.“

    Bet didžiausias renginys Kaune būdavo spaudos pokylis, kaip ir Paryžiuje ar Berlyne. Į pokylį „Metropolio“ restorane atvykdavo pats prezidentas A. Smetona su žmona, ministrai, diplomatinio korpuso atstovai, meno žvaigždės ir kt. Vestibiulyje svečius pasitikdavo pokylio šeimininkai, o didžiojoje salėje grodavo pučiamųjų orkestras. Aukšti svečiai ateidavo ypač pasipuošę: damos „skęsdavo“ savo kailiniuose, vyrai su juodais katiliukais ir baltais šalikais, kariškiai – su mundurais, akselbantais ir blizgančiais antpečiais. Kepurėti korporantai iš pokylio šeimininkų perimdavo garbingiausius svečius ir palydėdavo į uždarą Trijų Kunigaikščių salę. Čia jiems būdavo paruoštas atskiras vaišių stalas. Svečiai be titulų ir aukštų kategorijų – smulkesnioji ministerijų valdininkija, žemesnių laipsnių kariškiai ir įvairiausi korporantai rinkdavosi į didžiąją šokių salę.

    „Iš visų salių atskubėję svečiai susispiečia pasieniais, sudarydami platų praėjimą į Trijų Kunigaikščių kambarį, kurio duris svetingai praveria žavioji „elegancijos arbitra“. Aplinkui birte pabyra dar skardesnės katučių papliūpos. Pasirodo ponia prezidentienė. Ji eina per salę, iškilniai nešdama galvą, šlamėdama šilku, užsimetusi ant nuogų pečių balzganą lyg dūmas šinšilų peleriną. Ji maloningai šypsosi, palenkdama galvą į dešinę ir į kairę. Iš po sunkių vokų akys žiba pasitenkinimu ir pasotintu tuščios garbės troškuliu. Jai iš paskos lengvais žingsniais seka frakuotas, atletiškos išvaizdos vyras, veriamas publikos žvilgsnių. Jiems abiems pridurmu, deramame atstume, - plūsta ištisa palyda garbingų ponių ir orių ponų. Visu veiduose nužemintai meilikaujantys šypsniai. Prasideda pats baliaus siautulys!“ 

   Bilietai į šiuos spaudos pokylius buvo patys brangiausi visame Kaune, todėl žurnalistų ruošiamo pokylio tikslas buvo pelnas. Dalį jo, žinoma, reikėjo skirti labdarai. 1938 m. spaudos pokylis įvyko naujame Lietuvos Karininkų Ramovės pastate, nes čia tuo metu buvo didžiausia salė Kaune. Todėl ir žmonių susirinko rekordinis skaičius – maždaug tūkstantis vyrų ir moterų. Pokylis buvo atidarytas dalyvaujant populiariam Melchiorui Puteliai (artistui Gustaičiui). „Be jo programą dar atliko žurnalistas Pulgis Andriušis ir dramos artistai režisuoti Jaškevičiaus ir Dautarto. Buvo inscenizuojamas redakcijos darbas ir linksma operetė. Tradicinį spaudos valsą dainavo solistė Radzevičiūtė ir Savickis. Griežė trys orkestrai, trijų Stupelių vadovaujami iki 7 val. ryto. Grynas baliaus pelnas – apie 10 000 litų.“

   Trečiadieniais „Metropolyje“, tik atskiroje salėje, rinkdavosi Lietuvos „Rotary“ klubas, įsteigtas 1934 m. Narių skaičius svyravo nuo 30 iki 40 žmonių. Tarp veikliausiųjų buvo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius, gydytojas ir numizmatas Aleksandras Račkus. Susirinkimai vykdavo nustatytu grafiku: pietūs, pranešimai, diskusijos ir einamieji reikalai. Kiekvienas narys parengdavo po referatą, kuris dažniausiai siedavosi su nario pomėgiais ar specialybe. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „Rotary“ klubas pabrėžė, kad vienas iš pagrindinių jų siekių yra taika, solidarumas su kaimynais latviais bei estais. Organizacija stengėsi platinti savo taikos idealus, neprarasdama vilties sulaukti gražesnės ir saugesnės ateities.    
 
    Antradieniais „Metropolyje“ rinkdavosi „Antradienio Ponių Ratelis“ prie Vaikelio Jėzaus draugijos. Ši draugija taip pat rengdavo pokylius, bet jų surinktos lėšos nebuvo skiriamos konkrečiai veiklai. Pvz., 1932 m. vykusio pokylio metu surinktos lėšos buvo skirtos našlaičių sanatorijai-kolonijai įkurti. 

   Nors spaudos pokylis buvo žymiausias, bet kauniečiai labiausiai mėgdavo kaukių balius (karnavalus, maskaradus), kurių dažnas vykdavo „Metropolyje“. Tokių puotų tradicija į laikinąją sostinę atkeliavo iš prieškarinio Vilniaus. Trečiajame dešimtmetyje ją sustiprino Vokietijos kultūrinio gyvenimo patirtis. Tuomet ten mokęsi ir lankęsi lietuviai užsikrėtė linksma vokiečių studentų ir kūrybinių profesijų narių fantazija. Aktyviausias kaukių balių dalyvis buvo Petras Rimša, visada laimėdavęs pirmuosius prizus už sukurtų kostiumų dizainą. Didesnieji kaukių pokylio entuziastai labai nusimindavo sužinoję, kad dalyvaus P. Rimša, nes vyravo nuomonė, jog jis neįveikiamas, o jo pokštams tai taip nebuvo lygių.

    Pokyliai jų dalyviams kainuodavo brangiai, ypač moterims. Kiekviena rimta ponia per metus nueidavo į du tris pokylius, kuriuose norėdavo kuo gražiau pasirodyti. Su ta pačia suknele antrą kartą save gerbianti ponia neidavo. Ruoštis pradėdavo iki renginio likus mėnesiui: visų pirma, nusipirkdavo 5–6 metrus medžiagos suknelei už 150–200 Lt.; siuvėjui reikėjo mokėti dar apie 60–70 Lt. Batelius, kainavusius apie 40–50 Lt., vėliau apsiaudavo tik kelis kartus ir atiduodavo tarnaitei. Šilkinės kojinės 10–15 Lt. Pirštinaitės ir vienas kitas papuošalas prie suknelės – vėl 50 Lt. Kosmetika, nauji kvepalai, manikiūras, plaukų sušukavimas dar 60–70 Lt. Nereikia pamiršti ir kainos už kvietimą į pokylį.

    Taigi, laikinosios sostinės damai vienas pokylis kainuodavo apie 500 Lt. Padoriam Kauno ponui pokylis taip pat atsieidavo ne pigiai. Gerą kostiumą buvo galima įsigyti už 300–400 Lt. Tačiau jį po to nešiodavo visus metus. Save gerbiantis džentelmenas per metus nueidavo į kokius penkis pokylius. Nusiskutimas, odekolonas, kostiumo valymas, batai – dar apie 100 Lt. Toks džentelmenas pokylio vakarą nevakarieniaudavo antros ar trečios rūšies restorane, bet valgydavo pokylyje, ir tai jam kainuodavo dar 30–50 Lt. Pasibaigus pokyliui dažnai reikėdavo su senais draugais kur nors nueiti išgerti alaus. Jeigu pokylyje būdavo viršininko žmona, tai jai reikėdavo visaip pataikauti: nupirkti loterijos bilietų, sumokėti taksistui už parvežimą namo. Suskaičiavę visas išlaidas matome, kad kiekvienas pokylis džentelmenui kainuodavo apie 180 Lt.

   Pasiruošimas buvo bene neigiamiausias pokylių bruožas, turint omenyje, kad jie rengti labdaros tikslais: juk daug daugiau pinigų būtų surinkta, jeigu pokylio pasiruošimui skirtas sumas atiduotų labdarai. Tuomet ir paties pokylio nereikia. Tačiau ką nors panašaus pasakyti būtų buvę nemandagu ir gėda prieš draugus, pažįstamus, pokylio dalyvius. Be to, jau buvo sukurtas visas labdaros veikimo mechanizmas, kuriam sėkmingai veikti neišvengiamai reikėjo pokylio. Galų gale kauniečiai ir miesto svečiai ir taip būtų nuolatos linksminęsi, nepriklausomai nuo to, kam skirtas pokylis. Juk kurgi daugiau, jeigu ne baliuje galėjai gauti prizą už geriausią šokimą, gražiausią suknelę ar kostiumą, kaukę, ir tais nuopelnais pasididžiuoti prieš viso Kauno ar net Lietuvos elitą. Tai suteikdavo garbės pojūtį ir pripažinimą.

   Nors baliai ir „five-o-clock‘ai“ nėra lietuviški produktai, bet laikui bėgant jie sugėrė lietuviškosios dvasios prieskonius ir tapo neatskiriama daugumos žmonių gyvenimo dalimi. Jaunesnioji laikinosios sostinės gyventojų karta tai jau traktavo kaip tradiciją, o tradicija labai greitai tapo kultūros dalimi. Be pokylių būtų sunku įsivaizduoti tarpukario Kauno kultūrinį gyvenimą.



Andrius Zeigis
Žurnalo „Restoranų verslas“ Nr. 4/2009 (32) informacija

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną