Ne geresnis, bet kitoks

Konjaku, žinia, vadinamas tik Konjako (Cognac) regione, iš čia augančių vynuogių, gaminamas gėrimas. „Camus“ konjako namai didžiuojasi patenkantys tarp 5 didžiausių šio tauriojo gėrimo gamintojų ir vieninteliai iš didžiojo penketo priklausantys vienai šeimai. Vilniuje lankęsis Endis Zdanas-Michailovičius (Andy Zdan-Michajlowizc), „Camus“ konjako ambasadorius, pasakojo konjako istoriją ir dalijosi jo gamybos subtilybėmis.

Konjako, kaip, beje, ir prancūziško vyno, istorija prasidėjo III a., kai Romos imperatorius dabartinės Prancūzijos teritorijoje gyvenusiems galams leido auginti vynuoges.

„Tuo metu Prancūzijos teritorijoje ūžavo romėnų kariai, kurie, be kovų, dar ypač mėgo lėbauti. Tai tapo pagrindine priežastimi, leidusia šioje teritorijoje auginti vynuoges“, – pasakoja p. Zdanas-Michailovičius.

Pasak jo, Konjako teritorija pirmiausia išgarsėjo ne vynu ar konjaku, o druska. XII-XVI a. pirkliai iš Skandinavijos, Olandijos bei Didžiosios Britanijos čia plūsdavo pirkti druskos, o į laivus įsikraudavo ne tik jos, bet ir kelias statinaites vyno.

„Tačiau jiems grįžus namo, paaiškėdavo, jog toks vynas nėra tinkamas gerti. XVI a. olandai sumanė jį distiliuoti – taip atsirado brendis (brandwijn) – degintas vynas,“ – sako žinovas.

Visa kita jau istorija: olandai, nenorėdami didžiulių vyno statinių gabenti į Olandiją, pradėjo jį distiliuoti Prancūzijoje, o Konjako regionas buvo pasirinktas dėl religinių priežasčių – tai protestantizmo sala katalikiškoje Prancūzijoje.

5 kartų patirtis
Camus šeimoje konjaką gamina jau penktoji karta. Kaip teigia p. Zdanas-Michailovičius, per šį laikotarpį gėrimas evoliucionavo nuo sodraus, tiršto, vadinamo „macho“, iki švelnesnio, su lengvesniu poskoniu, įgijusio daugiau vaisių aromato ir vanilės natų.

„Nesakome, kad mūsų konjakas geresnis nei kitų bendrovių. Jis tiesiog yra kitoks. Tai vienintelis dalykas, kurį gaminame, todėl negailime jėgų jį tobulindami“, – pažymi „Camus“ ambasadorius.

Agnė Kriščiukaitytė
Verslo žinios, 2005 11 25
Interneto nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>