„Gyvybės vanduo“ akląja sistema

Geras viskis – gėrimas ne iš pigiųjų. Jei nesi prisiekęs viskio mėgėjas, bet ir nešnairuoji, prireikus eini į parduotuvę ir mindžikuoji kilnodamas butelį po butelio. Išsirinkti būtų lengviau, jei kas duotų paragauti. Tokia galimybė – akloji škotiškų viskių degustacija – kaip tik ir pasitaikė „VŽ Savaitgaliui“, taigi publikuojame jos rezultatus.

Pagal kilmės vietą viskiai tradiciškai skirstomi į amerikietiškus (kanadietiškus ir burbonus) ir europietiškus (škotiškus ir airiškus). Paprastai škotiškas ir kanadietiškas viskis žodžio gale žymimas -y, o burbonas ir airiškas -ey („whisky“, „whiskey“).

Degustaciją surengęs žurnalas „Geras skonis“ pasirinko škotiškus, nes šiandien būtent jie dėl kokybės ir didelės stilių įvairovės pelnytai vadinami geriausiais, juolab kad ir Škotija turbūt kiekvieno sąmonėje yra įstrigusi kaip viskių šalis.

Legenda
Interneto svetainėje sanitex.lt pateikiama tokia škotiškų viskių atsiradimo legenda. IX a. pradžioje airių vienuoliai atvyko į Škotiją krikštyti savo keltiškųjų brolijų. Kartu su Dievo žodžiu jie atsivežė ir pirmąsias primityvias spirito varyklas, kurias pasiėmė į žygius po žemyninę Europą, skleisdami krikščionybę. Vietiniai gyventojai greitai suprato, kad galėtų sukurti alkoholinį gėrimą, kuris būtų gaunamas distiliuojant viržių alų. Paprastos alaus varyklos buvo įkurtos labiausiai apgyvendintuose kaimuose, taip namų gamybos viskis tapo sudedamąja galų kultūros dalimi.

Žodis „whisky“ kilęs iš keltų kalbos „uisce beatha“ ir reiškia „gyvybės vandenį“.

XIX a. pradžioje verslininkai suskubo statyti naujas prabangias viskio daryklas, kur gėrimas buvo gaminamas iš miežių salyklo, džiovinamo ant durpių dūmų. Durpių dūmai suteikdavo salyklui savitą aštrų skonį bei kvapą, dėl kurio škotišką produktą pripažino daugybė viskio gėrikų.

Stulpelinių distiliatorių 1830-aisiais atsiradimas leido išgauti naujos rūšies grūdų viskį – švelnaus skonio alkoholinį gėrimą, kuris buvo gaminamas iš nesalyklinių grūdų, pvz., kukurūzų. Grūdų viskio gamyba lėmė maišyto viskio atsiradimą. Jis pradėtas gaminti 1860-ųjų pabaigoje. Švelnaus skonio grūdų viskis sušvelnino stiprų dūmų kvapą turintį salyklinį viskį.

Aklasis būdas
Dauguma dabar parduodamų viskių yra maišyti, o žinovai paprastai renkasi tik salyklinį, ypač populiarėjantį pastaruoju metu, todėl degustacija surengta iš dviejų dalių – buvo ragaujami ir maišyti, ir salykliniai viskiai.

Pasirinktas aklosios degustacijos būdas, kad mažiau vietos liktų simpatijoms ir antipatijoms. Taigi viskio buteliai sudedami į sunumeruotus neperšviečiamus maišelius ir pilstomi eilės tvarka po 20–30 g į viršun siaurėjančias taures. Eilės numeris parenkamas atsitiktinai.

Viena svarbiausių mėgavimosi viskiu akimirkų – aromato intensyvumo ir sudėtingumo vertinimas. Viskis tuo geriau vertinamas, kuo toliau sklinda jo aromatas ir kuo daugiau jame juntama įvairių skirtingų atspalvių. Gali vyrauti gėlių, vaisių, grūdų, medienos, jūrų dumblių ir durpių kvapai. Aromatai priklauso nuo gamybos ypatumų ir gamtos sąlygų, kuriomis augo žaliava. Geriausia viskį uostyti šiek tiek iš tolėliau, trumpai kvėptelint. Kitas būdas,
kurį gerai žino ir mūsiškės „krūminės“ gamintojai, – pauostyti gėrimo šlakeliu ištrintus delnus.

Pirmuoju gurkšniu svarbu išsiaiškinti viskio skonio stilių: įvertinamas bendras skonio intensyvumas bei tirštumas. O poskonis juntamas nurijus ar išspjovus gėrimą. Ilgesnė poskonio trukmė visada tampa pretekstu vertinti geriau. Gero viskio poskonis gali būti jaučiamas apie minutę.

Paprastai nekreipiama dėmesio į viskio spalvą, tačiau, pvz., viskis, brandinamas pastiprinto vyno statinėse, įgauna oranžinį ar netgi rausvą atspalvį, o brandintas išdegintose statinėse jis gali būti beveik juodas.

Dėl skonio nesiginčysim
Degustacijoje pamatai, kaip įvairiai žmonės vertina tas pačias viskio rūšis. Tai suprantama, nes kvapus ir skonį kiekvienas renkasi pagal savo pomėgius, individualybę.

„Po asmeninės 10 metų patirties dar bijočiau pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai“,– VŽ sakė Gintautas Jašinskas, UAB „MG Baltic“ rinkos analitikas. Anot jo, Lietuvoje dėl gėrimų brangumo nebuvo skatinamas rimtas ragavimas, todėl ir šiandien rinkai labai svarbu yra mada.

„Ir dabar, gerokai kritus kainoms, nakties košmaru vadinu tai, kad kartais iš tokio paties ta pačia etikete pažymėto butelio ragaujame tą patį, bet skirtingos kokybės gėrimą. Tai dažnokai pajuntu grįžęs iš užsienio komandiruotės“,– juokiasi analitikas, tiesa, pridurdamas, jog turi omeny ne viskį, o vynus.

Pagal skonį žmonės renkasi ir viskio gėrimo būdą. Vieniems labiau patinka grynas, kitiems – su ledo gabalėliais, tretiems – su grynu ar prisotintu angliarūgšte vandeniu, mat įpylus vandens, įvyksta cheminė reakcija ir išsiskleidžia įvairių skonio atspalvių.

Degustacijoje ragavome gryną, nes būtent taip rekomenduojama mėgautis viskiu, brandintu ilgesnį laiką. Degustacijos rezultatai – lentelėje.

Ir dar kelios pastabos, kurių derėtų neužmiršti renkantis škotišką viskį. Ant tikro škotiško viskio butelio turi būti parašyta „Scotch Whisky“. Kiti užrašai, pvz., „škotiško tipo viskis“, reiškia, kad tai viso labo – škotiško viskio imitacija.

Škotiškas viskis, priklausomai nuo pradinės žaliavos, skirstomas į „malt whisky“ – gautą iš vietinių miežių ir 2 kartus distiliuotą, bei „blended whisky“ – maišytą, gaunamą maišant „malt whisky“ su išlaikytu kukurūzų viskiu ir dar kartą distiliuojant. Kai sakoma, kad maišytas viskis yra brandintas 12 metų, reikia suprasti, kad pati jauniausia iš jo sudedamųjų dalių buvo brandinta bent jau 12 metų.

Kazimieras Šliužas
Verslo žinios, 2005 09 30
Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius>>