Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Arbata Kinijoje

2005-02-24
Paskelbk savo straipsnį

Iki 3-ojo m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių.                       

Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Tokia presuota arbata buvo kaitinama krosnyje, kol suminkštėdavo, ir susmulkinama į miltelius, kuriuos virdavo vandenyje. Skoniui pagerinti ar paįvairinti į ruošiamą arbatą buvo dedama druska, saldieji svogūnai, imbieras, apelsinų žievelės, gvazdikėliai ir mėta. Vėliau presuota arbata buvo malama į miltelius, kurie buvo plakami verdančiame vandenyje (šį arbatos ruošimo būdą iš kinų perėmė japonai, garsėjantys arbatos gėrimo ceremonija). Pamažu stiprių prieskoninių priedų buvo atsisakyta, juos pakeitė subtilesni jazminų, lotoso, chrizantemų eteriniai aliejai. Dar vėliau kinai sukūrė dvi naujas arbatos rūšis - juodąją ir gėlių žiedlapiais aromatizuotą. Arbatos gamintojai pastebėjo, kad arbatos lapeliai ilgiau išlaiko savo aromatines ir skonio savybes, jei jie yra fermentuojami, kol įgauna vario raudonumo spalvą. Tais laikais tiek arbatos plantacijos, tiek arbatos apdorojimo paslaptys buvo akylai saugomos nuo pašalinių akių. Tad kaip arbata atkeliavo į Europą?

17-ojo amžiaus pradžioje prie Kinijos krantų atplaukdavo pirmieji prekybiniai laivai iš Portugalijos, vėliau – iš Ispanijos, Olandijos. Dažnai arbata vaišinami atvykėliai europiečiai pradėjo ją propaguoti ir savuose kraštuose. Europoje tada dar mažai buvo žinoma apie šią „kinų žolelę“, todėl nieko nuostabaus, kad iš pradžių ji naudota… salotoms. Kinija, užmezgusi prekybinius ryšius su Europos valstybėmis, pradėjo eksportuoti „slaptųjų“ plantacijų žaliąją produkciją. Nuo seno įvairias tautas ir civilizacijas jungė didieji prekybiniai keliai - šilko, cinamono ar kiti, turėję didelės įtakos žmonijos raidai, tautų kultūriniams ryšiams. Susiformavo dar vienas - Didysis arbatos kelias.

Dabar arbata auginama apie 30-tyje pasaulio šalių. Didžiausios arbatkrūmių plantacijos (arba sodai) yra Indijoje, Šri Lankoje, Kenijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Taivanyje, Japonijoje. Kitose vietovėse (Bangladeše, NVS šalyse, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje) užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Žinomos trys arbatkrūmių rūšys - kiniškasis, asamo ir vietnamietiškasis. Kiniškasis arbatkrūmis, kuris neapgenėtas siekia 3-4 metrus, yra atsparus šalčiui. Jis kryžminamas su šilumą mėgstančiu indiškuoju asamo arbatkrūmiu. Kryžminimai suteikia galimybę išvesti ir pažinti gausybę arbatos rūšių, kurių skonis ir kokybė priklauso nuo klimato, dirvožemio, krūmo aukščio, oro sąlygų derliaus nuėmimo metu.

Sėklų dauginimo bei selekciniu būdu išaugintais arbatkrūmiais (motinėlėmis) užsodinami milžiniški sodai. Juose užauginama pageidaujamų savybių, geros kokybės arbata.        Arbatkrūmiai nėra tokie lepūs kaip kavamedžiai. Arbatos plantacijos yra gana produktyvios, derlius renkamas visus metus arba tam tikrais mėnesiais, atsižvelgiant į klimatinę zoną ir vietovę (kuo karštesnis klimatas, tuo greičiau auga arbatžolės). Arbata skinama rankomis arba mašinomis. Skinami jauni, gležni lapeliai , ką tik išsprogę pumpurėliai ar jaunos šakelės viršūnėlės su trim ką tik prasiskleidusiais lapeliais. Nuskinti lapeliai apdorojami. Nuo to priklauso, kokia arbatos rūšis bus pagaminta.

Anksčiau buvo klaidingai manoma, kad žalioji ir juodoji arbata yra gaminama iš skirtingų augalų. Tačiau skiriasi tik gamybos būdai, kuriuos taikant gaunamos šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, žalioji, ulongo, juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota arbata. Kiekviena šių rūšių turi daugybę savo variantų. Iš viso pasaulyje pagaminama maždaug 3000 įvairių arbatos rūšių.

Technologinis arbatos apdorojimo procesas yra maždaug toks: šviežiai nuskinti lapeliai rūšiuojami, vytinami (jei reikia - vyniojami), fermentuojami ir kaitinami esant aukštai temperatūrai, po to džiovinami, ir taip gaunama juodoji arbata. Gaminant žaliąją arbatą, lapeliai nefermentuojami, todėl išlieka žalios spalvos. Ulongo arbata yra pusiau fermentuota, baltoji - apdorojama garais ir džiovinama, kol lapeliai įgauna sidabrinę spalvą.

 Meniu.lt informacija
Pagal užsienio spaudą