Muilo burbulas po kamšteliu

Pasaulyje gamyklos naudoja daugiau nei 18 mln. barelių naftos ir iki 130 mlj. galonų gėlo vandens per metus, kad pagamintų tai, ko daugeliui žmonių iš esmės net nereikia. Bet produktas toks populiarus, kad prekyba kasmet didėja 10 proc. Kas tai? Atsakymas – FASUOTAS VANDUO.

Nesena „būtinybė“
Fasuotu vandeniu paprastai vadinamas bet koks žmonėms vartoti skirtas vanduo, kuris pramoniniu būdu išpilstomas į prekinę tarą. Aukščiau paminėti resursai yra sunaudojami tik plastikinės taros gamybai. Kiti 41 mlj. galonų vandens (dažnai tiesiog vandentiekio) sunaudojami jiems užpildyti. Neminėkime jau ir taip aiškios kasdienės aplinkos taršos įvairiausia tara bei pasaulinės prekybos kainų paradoksų (taip, Naujojoje Zelandijoje prancūzų gamybos vanduo kartais yra pigesnis nei vietinis).

Nors pasaulyje visad yra vietų, kur fasuotas vanduo gyvybiškai svarbus, daugelyje šalių ši niša pradėjo pildytis tik 1970 m., kai kompanija „Perrier“ išleido milijonus reklamai. Per 1978-2006 m. vandens buteliuose suvartojimas Amerikoje padidėjo 20 kartų, t. y. 2000 proc. ir pagimdė apie 700 fasuoto vandens prekybos ženklų, kovojančių už vietą lentynose.

Lietuvoje šiuo metu parduodama apie 100 pavadinimų įvairių rūšių vandens, išpilstyto į butelius. Skirtingai nei kitos žaliavos – mediena, nafta ar dujos, kurios perdirbamos į naujus produktus, – vanduo buteliuose yra tiesiog vanduo, paverstas vandeniu. Daugumoje šalių fasuoto vandens kaina artima degalų kainai. Tačiau kartais leiskime sau „pasilepinti“ mineraliniu vandeniu, ne visada atsižvelgdami į etiketės informaciją ir dažnai mokėdami už tarą, o ne už turinį.

Vandentiekio vanduo išteisinamas
Dažniausiai fasuoto vandens įsigyjame dėl vandentiekio vandens estetinių trūkumų. Tačiau svarbu žinoti, kad rudas ar supuvusiais kiaušiniais atsiduodantis vanduo iš čiaupo nėra kenksmingas, o kartais ir sveikesnis už skaidrų šulinio ar šaltinio vandenį, nes priešingai nei pastarieji yra patikrintas specialistų.

Taip pat vandenį buteliuose perkame norėdami papildyti mineralinių medžiagų kiekį organizme. Logiška, kad tokiu atveju reikėtų rinktis didesnės mineralizacijos negu vandentiekio vandenį, bet ar visad į tai atsižvelgiame? Vandentiekio vandens mineralizacija yra 350 – 1000 mg/l druskų. Geriamasis ir gręžinio vanduo iš esmės yra tas pats vandentiekio vanduo, tik iš jo pašalinta geležis, suteikianti rusvą atspalvį. Dar jis gali būti „paskanintas“ biocidais mikrobiologiniams rodikliams išlaikyti. Nors vandentiekio vanduo ir taip yra geros kokybės mikrobiologinės taršos atžvilgiu. Šaltinio vandeniui nekeliami tokie aukšti reikalavimai kaip natūraliam, o populiariausias ir pigiausias mineralizuotas gali būti maišomas su vandentiekio vandeniu.

Tik natūralus mineralinis vanduo oficialiai pripažįstamas kaip turintis gydomųjų savybių. Tačiau net ir išsirinkę aukštesnės mineralizacijos natūralų mineralinį vandenį ne visada iš jo pasisemsime sveikatos. Sergantys įvairiomis širdies, kraujotakos sistemos ligomis turėtų pasitarti su gydytoju dėl tinkamos mineralinio vandens cheminės sudėties. O kenčiantys nuo ūmių skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies, pūslės susirgimų mineralinio vandens išvis negali gerti. Taigi nesekime paskui prekybos tinklų pavergtą bandą, o išsirinkime konkrečiai mums tinkamą mineralinį vandenį.

Nepagrįsti mitai
JAV populiarios radijo laidos „Labas rytas, Amerika“ metu atliktas degustavimo tyrimas parodė, kad Niujorko vandentiekio vanduo skonio savybėmis du kartus lenkia populiariųjų prekės ženklų vandenį buteliuose (kai degustatorius nežino, ką jis geria). O restoranuose labiausiai buvo perkamas vanduo poetišku pavadinimu arba su „egzotiška“ receptūra – pvz., krištolinis ledynų ar filtruotas Brazilijos miškuose...

JAV Gamtos išteklių apsaugos taryba nustatė, jog:

• vanduo buteliuose 240–10,000 kartų brangesnis nei vandentiekio vanduo;
• iš 103 skirtingų fasuoto vandens prekės ženklų kas ketvirtas slepia patį paprasčiausią niekaip papildomai neapdorotą vandenį iš čiaupo;
• kai kuriuose buteliuose vandens bakterijų koncentracijos viršija higienos normas.

Tik neseniai JAV vartotojai pastebėjo „Coca-Cola“ ir „Pepsi“ kompanijų produktų – „Dasani“ ir „Aquafina“ – etiketėse smulkias raides P.W.S. (angl. Public Water Source), reiškiančias, jog gamybai naudotas tiesiog čiaupo vanduo. Kai 2004 m. „Coca-Cola“ pradėjo „Dasani“ vandens prekybą Didžiojoje Britanijoje, apie pusė mln. butelių buvo išimta iš prekybos dėl užterštumo kancerogeniniais bromo junginiais. Tačiau tai nebuvo pirmas ar paskutinis įvykis: 1989 m. „Perrier“ vandenyje buvo aptikta benzolo, o 2005 m. „Volvic“ vandenyje rasta naftalino.

Lietuvoje kol kas kokybę užtikrina aukštesnė kaina, nes ji parodo, kurie gamintojai investuoja į brangesnius ir geresnius vandens apdorojimo įrenginius. Tik pigiausiame mineraliniame vandenyje „Richy“ rastas viršytas bendras mikroorganizmų, koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų kiekis.

Populiariausio Lietuvos mineralinio vandens gamintojo interneto puslapis mus baugina virškinimo sutrikimais nevartojant mineralinio vandens. Tačiau kažkodėl neperspėja, kad, nuolat vartojant didėlės mineralizacijos fasuotą vandenį, gali sutrikti inkstų veikla. Mineralinių medžiagų kiekis gali būti papildomas ir iš kitų šaltinių – pavyzdžiui, vartojant vitaminus (natūralia vaisių ar koncentruota tablečių forma).

Kada ką gerti?
Nuolat gerti mineralinį vandenį nepatariama, nes tuomet organizme susikaupia per daug mineralinių druskų. O vartojant kavą ar arbatą, net rekomenduotina papildomai išgerti stiklinę vandens „iš čiaupo“. Gydytoja Violeta Kiguolienė ( http://www.sam.lt ) savo racioną papildyti didesnės mineralizacijos vandeniu pataria aktyviai sportuojant, karštą vasaros dieną ir kitais gausaus prakaitavimo atvejais. Tada greta įprasto vandentiekio vandens reikėtų vartoti bent 0,5 l mineralinio. Mat su vandentiekio vandeniu gauname tik pusę reikiamos mineralinių medžiagų paros normos.

Bet šis faktas įrodo ir tai, jog „kietas“ vanduo, kurio dėka kalkėja mūsų arbatinukai, anaiptol nekenkia mūsų organizmui. Priešingai – vartojančių kietą vandenį žmonių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis. Inkstų ir tulžies akmenligės priežastis – taip pat ne kietas vanduo, o rimti medžiagų apykaitos sutrikimai, kai kuriais atvejais – netinkamas maisto papildų vartojimas.

Nuolat gerti virintą vandenį taip pat nepatariama, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Pasak žurnalo „The Ecologist“, nuolat vartojant fasuotą vandenį galima prieiti tokią psichologinę būklę, kai, pasibaigus vandeniui butelyje, manai, kad baigėsi tavo vandens ištekliai apskritai. Tačiau daugumos miestiečių namuose trykšta pigaus, neišsenkančio ir visad prieinamo vandens šaltinis – vandentiekio vanduo.

Remiantis Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teikiama informacija, daugelis Europos šalių gali pavydėti Lietuvos gyventojams tiekiamo vandens kokybės. Skirtingai nuo kitų Europos valstybių, kur viešajam vandens tiekimui naudojamas ir paviršinis – upių ar ežerų – vanduo, Lietuvoje gėrimui daugiausia vartojamas požeminis vanduo.

Kaip bebūtų, jis turi keletą trūkumų. Visų pirma, tai netolygus kai kurių mikroelementų (pvz., jodo, fluoridų) pasiskirstymas šalies teritorijoje. Dėl tokių gamtinių sąlygų 170 000 gyventojų (pvz., Palangoje, Kretingoje, Salantuose ir kt.) rizikuoja susirgti fluoro pertekliaus organizme sukelta liga – fluoroze. Todėl gyventojai turėtų žinoti, kokių mikroelementų jiems reikėtų vengti (šiuo atveju reikėtų naudoti dantų pastą be fluoro), o kokių – jų vandenyje trūksta, ir jais papildyti kasdienį racioną. Kitas rūpestis – dėl pasenusių vandentiekio tinklų iš čiaupo tekantis rudas vanduo, gadinantis santechnikos įrangą bei skalbinius. Tačiau stebėtina, kad šis vanduo žymiai sveikesnis už iš pažiūros švarų ir skaidrų kai kurių šulinių vandenį – viršytos pesticidų koncentracijos nejaučiamos ir gali būti nustatytos tik specialistų.

Reikia nepamiršti, kad iš esmės Lietuvos vandentiekio vanduo yra labai geros arba geros kokybės mikrobinės taršos požiūriu ir sveikas vartoti dėl jame ištirpusių mineralinių medžiagų. Vandentiekio vamzdynais vartotojams tiekiamo geriamojo vandens saugą ir kokybę bent iki įvado į vartotojų pastatus garantuoja geriamo vandens tiekėjai ir kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Jei visgi jums tiekiamas vanduo atbaido savo skoninėmis savybėmis, galite jį paskaninti tirpstančiais vitaminais, maisto papildais ar tiesiog močiutės uogiene. Aišku taip pat galite naudoti ilgaamžiškesnius (lyginant su pirktu fasuotu vandeniu) buitinius vandens filtrus. Tačiau verta žinoti, jog dėl padidintos natrio jonų koncentracijos (100 mg/l ir daugiau ) filtrais minkštintas vanduo netinkamas kūdikiams, esant padidintam kraujo spaudimui ir sergant inkstų ligomis.

Be to, nepakibkite ant reklamos kabliuko, kai „specialistai“ piršis patikrinti jūsų vandentiekio vandenį ir dės jį į šuns dienas siūlydami pirkti brangius jų kompanijos gaminamus filtrus – tai gali būti tik eilinis reklamos triukas.

Paimkite su savimi daugkartinio naudojimo butelį su atvėsinta žolelių arbata ir tai tikrai bus skaniau, pigiau ir ekologiškiau nei kasdien, troškuliui malšinti įsigyjamas fasuotas vanduo, kuris gali būti iš to paties čiaupo. Jei visgi perkate fasuotą vandenį, atkreipkite dėmesį į etiketės informaciją apie jo kilmę: sveikesnis natūralus ir negazuotas, o ne mineralizuotas vanduo.

Gretimame žemyne jau prekiaujama vandeniu, fasuotu lengvai irstančio kukurūzų krakmolo plastikiniuose buteliuose (pvz. Biota Spring). O palaikydamas kovą su klimato atšilimu ir taupydamas mokesčių mokėtojų pinigus San Francisko meras Gavin Newsom uždraudė miesto padaliniams pirkti fasuotą vandenį (net vandens aušinimo įrenginiams).

Lietuvoje fasuoto vandens suvartojimas sumažėtų, o vandentiekio vandens kokybė pagerėtų atnaujinant vandentiekio vamzdynus. Gaila, vis dar retoriniu laikomas klausimas, kada ekologinius sprendimus priims Lietuvos politikai...

Irina Ovčarenko
Leidinio „Ozonas“ informacija