Lietuviškos Kūčių tradicijos: valgiai ir jų simbolika

Lietuviškos Kūčių tradicijos: valgiai ir jų simbolika

Kūčios Lietuvoje yra viena svarbiausių metų švenčių, kuomet prie dvylika patiekalų nukrauto šventinio stalo susirenka visa šeima ir artimieji. Nors šiandien Kūčios yra siejamos su krikščionybe ir Kristaus gimimu, iš tiesų tai – labai senas ir gilias tradicijas turinti šventė, minėta dar pagonybės laikais ir būdinga tik mūsų kraštui – daugiausiai Lietuvai ir Lenkijai.

Mūsų protėviams Kūčios buvo šeimos šventė ir senųjų metų palydėjimas, mat ji minima ilgiausią metų naktį, o dienos po Kūčių vėl pradeda ilgėti ir tarsi prasideda naujieji metai. Su tuo buvo susijusios šventės tradicijos, įvairūs burtai, o kiekvienas Kūčių valgis turėjo ir mitologinę reikšmę.

Patiekalų gausa ant Kūčių stalo

Tradiciškai prie Kūčių stalo buvo įprasta rinktis danguje pasirodžius vakarinei žvaigždei. Senovėje tikėta, kad tuomet atbunda mirusių artimųjų vėlės, o krikščioniškuose pasakojimuose Vakarinė žvaigždė rodė kelią išminčiams ir piemenėliams į tvartelį Betliejuje, kur gimė kūdikėlis Jėzus.

Žmonės nuo seno stengėsi, kad šventinis Kūčių stalas būtų gausus, nes tikėjo, kad patiekalų gausa pamalonins dievus, kurie padėjo užauginti patiekiamas gamtos gėrybes, be to, tai turėjo garantuoti gerą ateinančių metų derlių.

Senovėje ant Kūčių stalo buvo dedami devyni patiekalai – tai simbolinis mėnulio kalendoriaus skaičius, dažnai randamas lietuviškame folklore. Dvylika patiekalų atsirado vėliau, galbūt tik XIX ar XX a., kai žmonės pradėjo turtingiau gyventi ir galėjo sau leisti valgyti įvairesnį maistą.

Šiandien dvylikos patiekalų stalas yra įprastas lietuvių šeimose, o pats skaičius siejamas su dvylika mėnesių metuose arba su dvylika Kristaus apaštalų. Daugelis laikosi tradicijos bent truputį paragauti visų dvylikos patiekalų, mat tai turėtų užtikrinti turtą ir sėkmę ateinančiais metais.

Simbolinė Kūčių valgių prasmė

Nuo seno buvo įprasta Kūčių stalą ruošti iš to, kas per metus buvo užauginta ir sukaupta iš gamtos. Dėl to dauguma tradicinių Kūčių valgių gaminami iš įvairių grūdų, riešutų, sėklų, konservuotų ir džiovintų gėrybių – grybų, vaisių, uogų ir daržovių.

Pagrindinis Kūčių patiekalas, nuo kurio ir kilęs šventės pavadinimas, senovėje buvo kūčia. Patiekalui gaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos ir kanapės, kurios vėliau buvo užpilamos medumi pasaldintu vandeniu, vadinamu miešimu. Kūčią ne tik patys valgydavo, bet ir aukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms.

Šiandien Lietuvoje vietoje kūčios labiau paplitęs kitas šventinis patiekalas – kūčiukai, kurie įvairiose Lietuvos vietose dar vadinami šližikais, kleckučiais ar prėskučiais. Kūčiukai – tai labai paprasti kepinėliai, gaminami iš miltų, mielių ir aguonų, bei valgomi kartu su saldžiu aguonpieniu. Manoma, kad apvalūs ir maži kūčiukai simbolizavo po Kūčių sugrįžtančią saulę.

Daugelis kitų patiekalų taip pat turėjo simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, aguonos ir kanapės simbolizavo javų derlingumą, spanguolės – apsaugą nuo priešų, lydeka laikyta vaisingumo simboliu, žirniai ir pupos – vargo žmonių ašaros, medus – šviesos ir sveikatos simbolis.

Žuvies atsiradimas ant vaišių stalo

Senovėje per Kūčių vakarienę buvo įprastai valgoma ir mėsa. Laikui bėgant ir vis labiau įsigalint krikščioniškai pasaulėžiūrai, mėsa palaipsniui nuo Kūčių stalo nunyko, o ją pakeitė žuvis, kuri pagal katalikišką mokymą yra tinkamas pasninko valgis. Taip pat žuvis siejama su Kristaus mokiniais, kurie buvo žvejai.

Šiandien daugelis šeimų per Kūčių vakarienę atsisako ne tik mėsos, bet ir kiaušinių ir pieno produktų, o be žuvies Kūčios tiesiog neįsivaizduojamos. Dažniausiai patiekiama įvairiai paruošta silkė, taip pat gali būti kepamas karpis ar lydeka.

Kitas krikščionybės simbolis – kalėdaitis, kurio dalijimusi dažnai pradedama vakarienė. Religinio turinio atvaizdais pagražintas plonytis kepinys dar vadinamas plotkele ar „Dievo duona“, o katalikai prieš valgant jį šventina Bažnyčioje.

Kalėdaitis simbolizuoja santarvę ir bendrystę tarp šeimos narių ir artimųjų. Iki krikščionybės per Kūčias panašiai būdavo dalijamasi kasdienės duonos rieke ar obuoliu.

Valgių įvairovė lietuvos regionuose

Nors per Kūčias yra įprasta valgyti dvylika patiekalų, visoje Lietuvoje yra priskaičiuojama virš 100 įvairių tradicinių valgių. Kiekviena šeima turi savas šventės tradicijas ir patiekalų receptus, perduodamus iš kartos į kartą: turbūt ant kiekvieno stalo rasite žuvies ir kūčiukų, tačiau kiti patiekalai dažnai skiriasi.

Kūčių tradicijos nevienodos ir skirtinguose Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje įprasti virti kviečiai, „šustinis“ – avižinės bandelės, o ant valgių trupinami kalėdaičiai. Vilniaus ir Švenčionių kraštuose populiarūs virtinukai su aguonų įdaru ir į kūčiukus panašūs riestainėliai.

Žemaitijoje anksčiau būdavo įprasta valgius skaninti spirgintomis ar trintomis kanapėmis, o iki šiol tradiciškai gaminama „cibulynė“ – svogūnų sriuba, gaminama kartu su skrudinta silkės galva ir valgoma su karštomis bulvėmis.

Suvalkiečiams būdinga per Kūčias valgyti obuolius, žirnius ir pupas, o štai Dzūkijoje patiekiamos pasninikinės sriubos, grybų ir grikių patiekalai.

***

Kūčios yra unikali lietuviška šventė, turinti be galo seną istoriją, todėl išlaikyti jos tradicijas turėtų būtų svarbu kiekvienam iš mūsų. Tiek Kūčių tradicijose, tiek šventės patiekaluose atsispindi persipynusios pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos, o kiekvienas patiekalas turi simbolinę reikšmę. Tačiau, kad ir kokius valgius begamintumėt, svarbiausia yra išlaikyti Kūčių dvasią – susirinkti ir pabūti drauge su šeima ir artimaisiais.

Akvilė Ben Haim @Meniu.lt 

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną