Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Ledai ir jų istorija

2004-07-12
Paskelbk savo straipsnį

Valgomieji ledai buvo pradėti gaminti iš smulkiai pjaustytų vaisių ar uogų sultimis bei sirupais gardintų ledų. Pirmieji juos padarė bene geriausiais pasaulio kulinarais laikomi kinai. Dėl suprantamų priežasčių ledų archeologinių liekanų iki mūsų laikų neišliko, tačiau seniausiuose vaizduojamuose šaltiniuose – sieninėse freskose – randama, kad išmoningi kinų virėjai juos gamino jau maždaug prieš 5000 metų. Tais laikais ledais gaivinosi tik labai pasiturintys žmonės. Šio patiekalo gaminimo paslaptis ilgiems šimtmečiams užtvėrė Didžioji kinų siena, todėl persai dar ilgai karštymečiu gaivinosi atšaldytu tirštoku vaisių gėrimu, o Indijos imperatoriai gėrė atšaldytą šerbetą.

377 m. pr. Kr. gaivinantį patiekalą, pagamintą iš sulčių ir ledų, pakankamai detaliai aprašė graikų gydytojas ir filosofas Hipokratas. Ir tik XIII amžiuje keliautojas italas Markas Polas, sugrįžęs į Veneciją iš kelionės po Kiniją, atvežė tikrų žinių apie sušaldytą grietinėlės patiekalą, kurį galima laikyti pieniškų ledų pirmtaku.

Italų didikų dukra, gražuolė Florencijos gyventoja Marija Mediči, Prancūzijos karaliaus Henriko IV žmona, nutekėdama į Paryžių, atsivežė grietinėlės ledų gaminimo namų sąlygomis technologijas ir receptus. Greitai, kaip moka tik prancūzų virėjai, šį skanėstą, patiekiamą nedideliuose sidabriniuose ar paauksuotuose dubenėliuose, pradėta siūlyti prašmatniose Paryžiaus kavinėse. Taip namuose gaminami ledai pradėjo vadinamųjų „tirpstančių burnoje“ patiekalų žygį po Europą. Neabejotinai iš ten per Lenkijos dvarus jie pasiekė ir Lietuvą. Yra ir kita versija – juos gaminti mūsų virėjus išmokė prancūzės guvernantės, auklėjusios Lietuvos didikų vaikus.

Pirmame išsamesniame kulinarijos leidinyje lietuvių kalba – V. Varnienės parengtoje knygoje „Didžioji virėja“ (1910), randame net 16-kos ledų rūšių aprašymus su pakankamai detaliais nurodymais, kaip juos pasigaminti namų sąlygomis.

Kai 1846 metais Baltimorėje (JAV) amerikietis inžinierius Nensis Džonsonas sukonstravo maišytuvą ledams ruošti, ledai pradėti gaminti ir pramoniniu būdu. O sukūrus šaldytuvą ir šaldiklį, prasidėjo tikra valgomųjų ledų klestėjimo era.

Dabar dauguma ledų (per 70 proc.) gaminami industriniu būdu, jų gamyba automatizuota, beveik nereikalaujanti žmogaus rankų. Visais laikais nuo tada, kai pradėti daryti ledai, degustatoriai yra įsitikinę, kad jie – gaiviausi ir gardžiausi iš desertų. Daugelis ledų mišinių, paragavus juos prieš užšaldant, atrodo pernelyg saldūs. Tačiau saikingai saldinti ledai yra beskoniai. Todėl juos, laikytus šaldiklyje 18 oC temperatūroje, prieš patiekiant pusvalandį reikia palaikyti šaldytuve.

Iš tikrųjų ledai ne tik desertas, gardus produktas, bet jie pagerina ir kitų desertų skonį. Su vaisiais, uogomis, citrusais ir kitais egzotiniais vaisiais, riešutais ir šokoladu, kava ir kakava, vanile, karamele, sirupais ir medumi – sunku būtų išvardyti visas gaminamas ledų rūšis. Verta įsiminti, kad ledai yra visavertis produktas, turintis pakankamai daug baltymų, riebalų ir angliavandenių. Su pienu, kuris yra bene pagrindinė jų sudedamoji dalis, žmogus gauna būtinų aminorūgščių, vandenyje tirpių vitaminų (A, D, E, K), mineralinių medžiagų (Ca, K, Na, P, Mg ir kt.).

Norėdami pajusti tikrąjį ledų skonį, be abejo, jais vaišinsimės kavinėje, restorane. Prabangūs restoranai ir mūsų dienomis dar patys ruošia ledus. Jų skonis priklauso ne tik nuo parenkamų komponentų (grietinėlės, pieno, sulčių, kiaušinių, organinių rūgščių, cukraus ar kitų saldiklių (sergantiems diabetu), bet ir jų maišymo būdo, sekos. Kuo daugiau oro patenka į gaminamus ledus, tuo jie yra puresni, švelnesni. Laikantis seniausių tradicijų, restoranuose ledai, suformuoti rutulėliais ar kūgelių pavidalu specialiais ledams dėti skirtais šaukštais, patiekiami metaliniuose (sidabriniuose ar paauksuotuose), stikliniuose ar porceliano dubenėliuose, juos „išaukštinančiose“ krištolo taurėse su įvairiausiais priedais (vafliais, plikytos tešlos gaminiais, riešutais, kakava, šokoladu ar kava, alkoholiniais gėrimais – likeriais, brendžiu ar konjaku). Ledai valgomi pasigardžiuojant, iš lėto, specialiu ledams valgyti skirtu lėkštu, kiek mentelę primenančiu šaukšteliu. Tik taip pajusime visas šio patiekalo gerąsias savybes ir nesušalsime netgi žiemą.

Savo vietą po saule yra išsikovoję porciniai, vadinamieji „gatviniai ledai“. Mūsų dienomis tinkamai įpakuotais ledais prekiaujama beveik visose parduotuvėse ir gatvėje tiesiog iš šaldytuvų. Jie yra pakankamai atvėsinti, todėl net valgydami trumpam prisėdę nuošalioje vietoje (tik ne eidami gatve ar važiuodami kokiu nors transportu!), išliksime saugūs, kartu su jais nesuvalgysime ir gatvės ar transporto dulkių bei neištepsime kaimynų. Šaldikliuose žemesnėje kaip –18 oC temperatūroje ledus galime laikyti 1 mėn., paprastame šaldytuve 1-2 oC temperatūroje – 1 savaitę, o jau +6 oC temperatūroje – tik keletą valandų, kambario temperatūroje (+18-20 oC) reikia suvalgyti tuoj pat, nes jie ištirps ir, deja, ne burnoje.

Parengta pagal internetą