Kodėl šiandien tokios madingos kulinarijos knygos?

Kodėl šiandien tokios madingos kulinarijos knygos?

Atspėkite, kokio žanro knygas šiandien populiariausia sukti į kalėdinį dovanų popierių. Detektyvai, meilės romanai, populiariosios psichologijos veikalai?

Na, tai kasdieniška ir labai banalu. Dovanoti šiandien madinga kulinarijos knygas.
Iš dalies tokią madą išprovokavo didelės ir mažos leidyklos, kurios, baigiantis rudeniui, papylė naują porciją receptų knygų – verstinių, kartojamų klasikos rinktinių ir, žinoma, tikrų bei tariamų žvaigždžių kulinarinių veikalų.

Kitas, gal net svarbesnis, naujos tradicijos puoselėtojas – visagaliai viešieji ryšiai, kurių specialistai staiga atsiminė, kad kelias į trokštamą užkariauti širdį vingiuoja per skrandį. Priversti spindėti žvaigždę virš puodo – daug patogiau, nei versti ją prakaituoti kokiame šokių projekte ar kuriant dirbtinius skandalus.

Į tai, kad garsenybė dar neseniai viešai sakė nekreipianti dėmesio į valgį, nes valgyti apskritai nesveika ir nemadinga, viešųjų ryšių specialistams nusispjauti. Juk auditorija smarkiai užsikrėtusi virtuvės maištautojo Jamie Oliverio virusu ir net krizės užklupta neketina ieškoti vaistų!

Gausių kulinarijos tinklaraščių autoriai namiškius lepina savais virtuvės šedevrais ar jų perdirbiniais. Jie ir jos nekreipia dėmesio į profesionalių kulinarų pašaipias frazes, kad, norint būti daugiau nei virtuvės profanu, dera išmokti ne vien susukti sušį ar aliejumi "Olio Extra Vergina di Oliva" užpilti puokštę salotų egzotiškai skambančiais pavadinimais.

Ne mes juk kalti, kad užaugome valgydami tik paprastą duoną, bet nepažinę gražgarsčių su kinkanais, kad retas žinome, jog pica yra sotus prasčiokų valgis, todėl prie jos nedera nei šampanas, nei kapučino kava. Bent dabar įveiksime gurmanų pradžiamokslį.

Visuotinis grįžimas į virtuvę erzina nemenką dalį tautiečių. Esą, apie kokį pataikavimą gomuriui galima kalbėti, kai pusė tautos kepsnį su krauju mato tik žvelgdami į išpampusią pienišką dešrelę. Ir apskritai: ne į pilvo reikalus reikia telkti dėmesį, bet į dvasią ir moralę!

Ši minia negurmanų nebūtų tokia pikti, jei būtų paragavę kad ir Kauno sveikuolių patiekalų, kurių brangiausia sudedamoji dalis – kulinaro rankų darbas. Arba jei prisimintų, kiek daug apie duoną kalbama evangelijose, kad apaštalai ir Jėzus atsisveikina taip pat ne muzikuodami, bet bendraudami prie paskutinės vakarienės stalo.

„Kitados sau tvirtai atradau, kad Šventoji Komunija turi kasdienės duonos prieskonį, o kelias prie altoriaus veda per patirtis, įgytas virtuvėse ir užstalėse“, – viename interviu prisipažino ir kunigas Julius Sasnauskas, kurio dvasingumu suabejoti vargiai išdrįstume.

Ir vis dėlto, matant tiek tikrų ir tariamų gurmanų, neapleidžia mintis, jog kažkas čia ne taip. Gal maisto kultas užėmė tą vietą, kurioje galėtų būti absoliučiai daugumai priimtinos vertybės? Juk šiandien praktiškai dėl nieko nesutariame: nei ką dera vadinti šeima, nei kas turi būti svarbiau – šunys ar kaimynų ramybė, pigūs bilietai į teatrą ar didelės pensijos. Tai nors dėl skonio nesiginčijame.

O kas, jei visuomenės visuotinės gurmanizacijos priežastis yra ta pati kaip ir valgymo sutrikimų kamuojamo atskiro žmogaus? Nuo maisto priklausomas žmogus tampa tada, kai turi problemų su savo jausmais: jaučiasi nemylimas, yra sukaupęs per daug pykčio, sako psichologai. Jei tai tinka ir mūsiškiams gurmanams, verta pamąstyti ne apie gražgarsčių, bet paprastos duonos skonį.

Violeta Juodelienė
Nuotraukos: inmagine.com

 

2010 12 25

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną