Belgų virtuvės paslaptys

Belgų virtuvės paslaptys

Jie noriai lankosi nesuskaičiuojamuose graikų ir italų, portugalų ir japonų, ispanų ir indų restoranuose restoranėliuose, tačiau, kita vertus, nė nemano išsižadėti savo autentiškos virtuvės, kurios pagrindas – švieži ir kokybiški vietos produktai. Todėl ne mažiau nei Briugės ir Briuselio nėriniai ar Antverpeno deimantai garsėja burnoje tirpstantys belgiški sūriai ir kumpis, nuga ir šokoladas, šparagai ir cikorija.

Tradiciniai mėsos ar žuvies patiekalai gali plaukte plaukti tirštame padaže, tačiau jie niekada nebus per riebūs, kaip ir skrudintos bulvytės, be kurių belgų virtuvės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Perėmę daugybę prancūzų virtuvės subtilybių, belgai prie jos pridėjo flamandišką gausą

Tačiau belgų virtuvė pelno daugybės valgytojų simpatijas dar ir todėl, kad puikus skonis, gausa ir patraukli išvaizda būdinga ne tik prabangių restoranų, bet ir gerokai kuklesnių užeigėlių ar net gatvės prekeivių patiekalams, jau nekalbant apie kasdieninį belgų stalą, nuo kurio, nepaisant kuo nuoširdžiausių priesaikų gelbėti viešnagės metu nerimą pradėjusias kelti linijas, taip nė karto ir nepavyko pakilti nepersivalgius. Lyginant su tradicine lietuviška virtuve, belgiška, be abejo, gerokai ekscentriškesnė. Tarkim, jautienos bifšteksą belgai mielai valgo su pikuliais – actu ir garstyčiomis uždarytomis, burną deginančiomis marinuotomis daržovėmis, praėjusiame amžiuje išgarsintomis anglų kulinarų. Tiesa, belgiškų pikulių pagrindą sudaro moliūgai, iš kurių Belgijoje ne tik gaminamos gardžios sriubos ir padažai, bet kurie plačiai naudojami ir buityje kaip puošybos elementai. Apvalūs oranžiniai milžinai išdidžiai pūpso išpuoselėtuose belgų namų kiemeliuose, puikuojasi kavinių ir net visuomeninių įstaigų interjeruose. Mažesni įvairių formų ir spalvų jų broliai jaukiai „tūno“ pintinėse prie dažno namo laukujų durų.

Grįžtant prie kasdieninio belgų stalo, reikėtų pastebėti, kad neatskiriamas belgiškų mėsos patiekalų „palydovas“ – tirštas šparagų, žiedinių ar Briuselio kopūstų padažas ir, žinoma, kaupinas dubuo skrudintų bulvelių. O kotletai valgomi ir su vyšnių uogiene, kuri prieš patiekiant į stalą pašildoma.

Didelę paklausą užsienyje turi belgiška jautiena ir kiauliena. Valonija aprūpina puikios kokybės jautiena ne tik Europos Sąjungos šalis, bet ir Viduriniuosius bei Tolimuosius Rytus, o pagrindinė kiaulienos tiekėja – Flandrija – iš kasmet gaunamų 920 000 tonų kiaulienos 40 proc. eksportuoja. Daugiausia belgiškų maisto produktų keliauja į Prancūziją (32 proc.) ir Olandiją (29,7 proc.), taip pat į Vokietiją (15,30 proc.), Didžiąją Britaniją (4,5 proc.) ir Italiją (3,10 proc.).

Kiek atsilikdami nuo kaimynų olandų gyvulininkystėje, daržininkystėje ir sodininkystėje, belgai vis dėlto sugebėjo išsiveržti į priekį augindami azalijas ir, įrodydami, kad jiems rūpi ne tik „gardaus valgio šaukštas“, dabar yra didžiausi šių puošnių gėlių tiekėjai pasaulyje. Kita vertus, tai, kad apetitu jie nesiskundžia, šventa teisybė: antai Olandijoje vidutiniškai maistui išleidžiama 14,9 proc., o Belgijoje – 18 proc. gaunamų pajamų .

Ne tik šios šalys, bet ir JAV, Japonija, Kanada ir Australija nepajėgia atsispirti belgiškam šokoladui. Dar XVIII a. didysis moterų širdžių ėdikas Kazanova tikėjo, kad šokoladas žadina meilės galias. Nežinia, kiek pagrįstas šis tikėjimas, bet, XIX a. pradžioje pradėjusi gaminti šokoladą, Belgija šiandien pavergė smaližių širdis ir pirmauja pasaulyje pagal šokolado eksportą vienam žmogui. Elegantiškos ir prabangios parduotuvės (Belgijoje vadinamos namais), kuriose praėjusiame amžiuje buvo parduodamas šokoladas, iki šiol neprarado savo blizgesio. Saldumynų gamyba – šeimyninis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Garsiausi namai – Neuhaus, Leonidas, Godiva, Manon ir Escalides, taip pat devynios galybės mažučių krautuvėlių siūlo gausybę širdžių, lapų, gėlių ir kitokių fantastiškų formų šokoladėlių, pripildytų marcipanų ar kaštonų įdaro, likerio ar sviestinio kremo. Savo saldžiai karstelėjusiu skoniu šiek tiek šokoladą primena ir Belgijos daržovių karalienės titulą pelniusi cikorija, šiandien eksportuojama net į 40 pasaulio šalių. Dėkoti už tai, pasirodo, reikia kelioms belgų fermerių žmonoms, prieš gerą šimtmetį pastebėjusioms, kad kavai skirtos cikorijos šaknys jų rūsiuose išleido atžalas. Buvo žiema, verkiant stigo vitaminų, ir išradingosios šeimininkės nupjovė šaknis puošusias „tulpes“, kad palepintų šeimynykščius.

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną