Augalinė mityba ir vegetarizmas - kaip nepasiklysti žaliosiose džiunglėse

Augalinė mityba ir vegetarizmas - kaip nepasiklysti žaliosiose džiunglėse

Šio straipsnio problematika, kaip ir pagrindiniai neaiškumai susiję su mėsos nevartojimu, sveika gyvensena ar radikaliais gyvenimo būdo pokyčiais, yra visiškai standartinė, tačiau neišsemiama. „Ar tai saugu?“, „ar tai lengvai įgyvendinama?“ ir „kodėl išvis verta tai daryti?“ yra jau ne vienerius metus įvairių mokslininkų, tikrų ir pseudospecialistų nevienareikšmiškai vertinami klausimai, į kuriuos sulaukiame dar labiau nevienareikšmiškų atsakymų. Mes tikrai nepretenduosime į gydytojų, kitokių „-logų“ ar „-istų“ gretas, tačiau pabandysime išsklaidyti dažniausiai kylančias žaliąsias abejones.

Kuo skiriasi augalinė mityba ir vegetarizmas?

Tikriausiai daugelis pasakytų, kad vegetaras yra žmogus atsisakęs, bet kokios rūšies mėsos ir jie būtų beveik teisūs. Esama skirtingų vegetarizmo atšakų – vieni iš savo raciono išbraukia ne tik mėsą, bet ir kiaušinius, pieno produktus, o kiti mielai valgo žuvį arba paukštieną, tačiau pastarieji dažniausiai priskiriami semi(pusiau)-vegetarų grupei. Pagrindinis dalykas skiriantis juos nuo veganų yra tai, kad vegetarai palieka savo meniu kokius nors gyvūlinės kilmės produktus, skirtingai nei kiti jų kolegos praktikuojantys augalinę mitybą.

Veganizmas yra viena iš kardinaliausių vegetarizmo atšakų, kai žmogus atsisako, bet kokios gyvūninės kilmės produktų, įskaitant medų ar želatiną. Dažniausiai veganai iš savo garderobo ir interjero išbraukia odinius, kailinius, šilkinius bei kitus „gyvūninius“ elementus, tačiau tai būdinga visiems pasirinkusiems vegetarystę dėl etinių priežasčių. Galima spėti, kad faktai apie veganus ir vegetarus nieko nenustebino, tačiau galime pateikti keletą įdomių faktų apie žaliavalgystę.

Jei visą laiką manėte, kad, kad žaliavalgiai yra tiesiog veganai nenaudojantys viryklės, nebuvote iki galo teisūs. Žaliavalgystė, kai maitinamasi termiškai neapdorotais arba tik iki 42 Celsijaus laipsnių pašildytais produktais. Mat teigiama, kad būtent iki tokios ribos galima išsaugoti naudingąsias maisto medžiagas. Tačiau pasirodo, kad ne visi žaliavalgiai renkasi tik augalinį maistą. Kai kurie maitinasi tik žalia žuvimi ir jūros gėrybėmis, kiti palieka savo valgiaraštyje pieno produktus ar net žalius kiaušinius. Žinomi ir žaliavalgiai frugivorai, leidžiantys augalams pereiti visus augimo ciklus ir valgantys tik augalų derlių, kuris nuimami nekenkiant pačiam augalui.  Šalia jų minimi žaliavalgiai frutarai, besimaitinantys tik vaisiais ir...viskas.  Skamba gana ekstremaliai, ar ne?

Ir vis dėlto...ką jie valgo?

Vegetarai – atsisako mėsos, tačiau palieka savo racione kitus gyvūninės kilmės produktus. Populiariausia vegetarizmo atšaka yra laktovegetarizmas, kai į meniu įtraukiami pieno produktai, pavyzdžiui indiškoje ir ajurvedinėje virtuvėje išpopuliarėjęs panyro sūris, lietuviškai dar vadinamas saldaus pieno sūriu. Jis dažnai dedamas į populiarius vegetariškus troškinius arba naudojamas kaip įdaras samosoms (indiškiems vegetariškams pyragėliams). Kaip mėsos pakaitalą vegetarai dažnai vartoja soją, įvairius patiekalus iš ankštinių augalų, tarkim iš Artimųjų Rytų kilusią, itin maistingą avinžirnių užtepėlę humusą arba avinžirnių maltinukus falafelius. Panašiu principu gaminami patiekalai iš iš lęšių, daržovių ar netgi grikių – vieni puikiausių, 100% lietuviški vegetariški „kotletai“.

Veganai – atsisako mėsos ir visų gyvūlinės kilmės produktų. Tai reiškia, kad veganai vartoja kai kuriuos produktus būdingus vegetariškai virtuvei, pavyzdžiui soją, seitaną (mėsos pakaitalas pagamintas iš kviečių baltymo glitimo), ankštinius, gamina kai kuriuos troškinius, jei juose nėra pieno produktų. Pastaruosius keičia augaliniu pienu, kurio pasirinkimas pastaruoju metu ypač išaugo, taip pat iš sojų pupelių pagaminta varške tofu  ir fermentuota jos pussesere tempeh. Sojų varškė, panašiai, kaip ir panyras, turtingas baltymais, o būdų jai panaudoti yra begalė – nuo sriubų iki troškinių, salotų ir netgi desertų. Pastaruoju metu veganiškos virtuvės pažiba yra duonmedžio vaisius (angl. jackfruit), kurio minkštimas savo tekstūra primena plėšytą kiaulieną.

Žaliavalgiai – dažniausiai yra augalinės mitybos atstovai, valgantys termiškai neapdorotą arba labai ribotai apdorojamą maistą. Mėgstamiausias jų virtuvės prietaisas yra blenderis, o populiariausias patiekalas – žalieji kokteiliai, į kuriuos dedami į vairiausi vaisiai, daržovės, sėklos ir jų daigai. Skirtingai nei veganai, žaliavalgiai neverda košių ir troškinių, tačiau mielai skolinasi veganiškoje virtuvėje pamėgtą riešutų sviestą, tiesa riešutus valgo tik neskrudintus ir gerai išmirkytus vandenyje. Žaliavalgiai teigia, kad mirkymas „pažadina“ sėklose miegančias maistines medžiagas, todėl dažnai jas ne tik mirko, bet ir patys daigina. Jie taip pat yra dideli fermentuotų arba raugintų produktų fanai – tokiame maiste yra daug gerųjų bakterijų, todėl visų žaliavalgių močiučių laimei, jos gali atsukti savo agurkų ir kopūstų stiklainius kai jų anūkai atvažiuoja į svečius.

Kodėl jie tai daro?

Yra begalė priežaščių, dėl kurių atsisakoma mėsos ir kitų gyvūlinės kilmės produktų: užklupę negalavimai, etiniai ir moraliniai aspektai, religija, aplinkosaugos problemos, netgi ekonominiai ir politiniai įsitikinimai verčia žmones kategoriškai keisti savo kasdienį meniu.

Vis dėlto daugiausiai aršių diskusijų ir nesutarimų  sulaukianti tema yra sveikata. Nesibaigiantys svarstymai apie geležies, baltymų, B grupės ir kitų vitaminų trūkumą bemėsėje dietoje kaip ir apie gyvenimą trumpinančią visavalgystę, netyla iki šių dienų. Įdomus faktas, kad Latvijos sveikatos apsaugos ministerija dar 2007 metais paskelbė veganiškas ir vegetariškas dietas kaip tinkamas aprūpinti organizmą visomis būtinomis medžiagomis, o štai Lietuvoje, šiuo klausimu nėra paskelbtos oficialios medikų nuomonės – tik daug šaltinių, kuriuose abejojama tokio raciono tinkamumu mūsų klimato juostoje.

Nesunku pasakyti, kodėl šis klausimas sulaukia tiek daug prieštaravimų. Suvedus „augalinė mityba“ į paieškos sistemą google, pirmi straipsniai mums rodo veganų sportininkų sėkmės istorijas, kiti pasakoja apie sunkiai sirgusius žmones, kuriems žaliavalgystė padėjo įveikti ligas, kai tuo pat metu treti šaltiniai kalba apie tai, kaip veganizmas ar žaliavalgystė jiems tas ligas sukėlė. Ir nors medikai galutinai nesutaria dėl visų „už ir prieš“ argumentų, yra viešai žinoma, kad sveikatai nepalankių medžiagų galima rasti ne tik mėsos produktuose, bet ir jos pakaitaluose. Maistas pardavinėjamas sveikų, vegetariškų ar vegaiškų prekių skyriuose neretai turi pakankamai „kompromato“ – etiketėje slepiasi milžiniški cukraus, hidrintų riebalų, modifikuotų ar kitokių sveikatai kenksmingų medžiagų kiekiai. Iš čia kyla argumentas, dėl kurių sutaria visi mokslininkai: jei norime būti sveiki, turime domėtis tuo, ką perkame ir valgome, palaikyti įvairų racioną ir visų maistinių medžiagų pusiausvyrą, nesvarbu ar vartojame mėsą, ar ne.

Ir ką gi dabar daryti?

Jei nusprendėte imtis kardinalių mitybos pokyčių, turėtumėte paklausyti ir rimtų specialistų (tai yra žmonės su realiu, o ne išgalvotu išsilavinimu ir kvalifikacija, kuriems nepriklauso jūsų kaimynė, kuri jau tris savaites geria tik kefyrą ir jaučiasi puikiai, todėl labai primygtinai ir jums rekomenduoja), geriausia susirinkti bent kelias nuomones. Keiskite racioną po truputį, klausykitės kaip reaguoja jūsų organizmas ir niekada nepulkite stačia galva. Pokytį galima pradėti nuo pirmadienio be mėsos ar|ir veganiško antradienio. Iš JAV kilusi, kampanija „Meatless Monday“, Lietuvoje vadinama „AuGalingu pirmadieniu“, visame pasaulyje skatina žmonės bent vienai dienai tapti vegetarais,  siekdama  pagerinti jų sveikatą ir sumažinti aplinkos taršą. Šios akcijos masiškai vykdomos restoranuose, didžiulėse įmonėse ir net ištisuose miestuose.  Galima išbandyti šią akciją ir namuose – galbūt ji liks kaip tradicija, o gal tiesiog praplės mūsų akiratį, įneš naujų skonių ir išsklaidys kasdienę kulinarinę monotoniją.

Ksenija Trimailova @Meniu.lt

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną