Siekdamos išsaugoti Lietuvos aludarystės tradicijas ir skatinti visuomenę pažvelgti į alų, kaip į unikalų kultūrinį paveldą, šalies alaus bendrovės susitelkė į „Lietuvos aludarių gildiją“. Jungtis į gildiją kviečiami visi Lietuvos alaus gamintojai, kurių šalyje skaičiuojama apie 70.
„Lietuvos aludarių gildiją“ įsteigė bendrovės „Gubernija“, „Kalnapilio-Tauro grupė“, „Ragutis“, „Rinkuškiai“ ir „Švyturys-Utenos alus“. Į aludarių asociaciją susibūrusios kompanijos vieningai nusprendė, kad būtina plėsti veiklą ir rūpintis ne tik savireguliacija ir etiško verslo tradicijų skatinimu, bet ir alaus kultūrinio paveldo saugojimu sutelkiant visus šalies aludarius – teik mažus, tiek didelius.
„Ateities kartoms norime perduoti visas geriausias mūsų amato tradicijas bei gerinti amato įvaizdį šiandien. Aludarystės tradicijos Lietuvoje siekia XVI a., per šimtmečius jos buvo daug kartų primirštos ir gaivintos. Tikimės, kad sukaupę visą savo amato išmintį sugebėsime ateities kartoms išsaugoti vertingą kultūrinį palikimą“, - sakė „Lietuvos aludarių gildijos“ vadovas Saulius Galadauskas.
2009 m. birželio 1 d. gildijos steigėjai susirinko iškilmingam įvykiui – atnaujinto Lietuvos aludarių garbės kodekso pasirašymui. Kaip tik ši simbolinė data – kalendorinės vasaros pradžia – ir bus laikoma „Lietuvos aludarių gildijos“ atgaivinimo data.
Aludarių gildijos nariai priėmė esminius gildijos postulatus:
* Didžiausia vertybė gildijos nariui – jo verdamo alaus kokybė ir jo pastovumo užtikrinimas;
* Gildijos nariai rūpinasi lietuviško alaus gamybos tradicijų puoselėjimu ir išsaugojimu ateities kartoms;
* Gildijos narys laikosi visų etiško verslo normų – veiklą vykdo skaidriai ir sąžiningai, rūpinasi savo darbuotojais, partneriais ir bendruomene, kurioje veikia;
* Gildijos narys propaguoja atsakingą alaus vartojimą;
* Visi gildijos nariai vieningai rūpinasi nacionalinės alaus pramonės skaidrumu ir netoleruoja neskaidrios ar nelegalios alaus gamybos.
Alaus akademija – žinioms skleisti
Atkuriamajame „Lietuvos aludarių gildijos“ susirinkime birželio 1 d. taip pat buvo paskelbta apie Alaus akademijos steigimą. Akademija periodiškai organizuos alaus degustavimo, gamybos, derinimo su maistu švietėjiškus renginius alaus profesionalams ir mėgėjams, kvies paskaitas skaityti užsienio alaus ekspertus.
Akademiją sudarys vyriausieji gildijai priklausančių bendrovių aludariai. Šiuo metu Alaus akademijoje Edvardas Kairys („Gubernija“), Ričardas Barakūnas (KTG), Petras Sadovskis („Ragutis“), Vidas Meženskas („Rinkuškiai“) ir Džuljeta Armonienė (ŠUA).
„Įvairių alaus daryklų vyriausieji aludariai turi sukaupę neįkainojamą patirtį ir savo amato išmanymą, tad būtina, kad šiomis žiniomis būtų dalinamasi, kad visuomenė sugebėtų atskirti, kuo skiriasi geras alus, nuo prasto, kad būtų išsklaidyti stereotipai apie šiandieninę alaus gamybą. Lietuva turi puikius aludarius, kurie savo sugebėjimais niekuo nenusileidžia Vokietijos ar Čekijos aludariams“, - pabrėžė aludarių gildijos vadovas.
Akademija turės dar vieną funkciją – leisti žymėti gildijai priklausančių alaus daryklų alų specialiu ženklu „Aprobuota Lietuvos aludarių gildijos“. Planuojama, kad šis ženklas taps alaus kokybės ženklu Lietuvoje, juo žymimas bus tik tas alus, už kurio kokybę atsakys akademijos aludariai bendru sutarimu.
Apie gildiją
Aludarystės amatas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Jau XI a. Lietuvoje buvo verdamas alus, tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo XVI a. Lietuvos aludarių gildijos pirmtakas – Vilniaus salyklininkų cechas, buvo įsteigtas dar 1552 m., kai LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas gruodžio 9 d. patvirtino jo steigimo dokumentus. Lietuvoje aludarių cechas (gildija) yra vienas seniausių, už salyklininkus senesni tik auksakalių, kalvių bei odininkų cechai.
Be amato paslapčių ir tradicijų saugojimo, senovėje aludarių cechai turėdavo ir kai kurias rinkos telkimo funkcijas – centralizuotai daigindavo grūdus, išdžiovindavo, rupiai sumaldavo ir parduodavo alaus gamybai kiekvienam norinčiam, nes LDK laikais kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gamintis alų.
Kaip alus buvo vertinamas senovės Lietuvoje, žinome iš „LDK 1592 m. Statuto“. Jo devintas skyrius pavadintas: „Apie medžioklės plotus, girias, avilių medžius, ežerus, bebrynus, apynynus ir sakalų lizdus“.
Čia rašoma: „Jeigu kas smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai“.
Kadangi svarbiausia apynių paskirtis buvo alaus gamyba, statute ginami apynynai rodo aludarių verslo svarbą. Aludarystė buvo svarbi ne tik ekonomine prasme. Geras aludaris Lietuvoje turėjo garbingą reputaciją.
Daugiau apie aludarius>>
Lietuvos Aludarių gildijos
bei BVRG Corporate informacija
