Alaus barus galime drąsiai laikyti gausia viešojo maitinimo įstaigų kategorija, turinčia begalę interjero įrengimo stereotipų, kurių ištakos siekia bene caro laikus. Daugelis barų savininkų mielai jais vadovaujasi, tačiau, norint išsiskirti iš konkurentų, tenka vėl ir vėl ieškoti originalių sprendimų.
Jeigu vieta, kurioje yra baras arba kavinė, turi teigiamą reputaciją, nuodėmė yra ja nepasinaudoti. Būtent taip pasielgė naujojo alaus restorano „Alaus namai“ savininkai, pradėję verslą patalpose, kuriose kadaise veikė garsioji „Ritos slėptuvė“. Pastarąją atsimena nemažai viduriniosios kartos vilniečių, pasiryžusių vėl ir vėl aplankyti vietą, keliančią malonius prisiminimus. Be to, naujojo restorano savininkai griebėsi paprastų, bet patikimų rinkodaros strategijų – pradėjo pilstyti daugybės mažųjų Lietuvos gamintojų produkciją, kurios daug kas dar nėra ragavęs, o alaus bokalo kainą nustatė kur kas mažesnę, nei daugelis konkurentų. Pastaroji aplinkybė ne tik privilioja „pagyvenusius jaunuolius“ bei gausų studentų būrį, bet ir savininkus verčia rūpintis demokratiško įvaizdžio kūrimu.
Praėję pro masyvią kalto metalo iškabą ir patekę į „Namų“ vidų, rasime visus „privalomus“ tradicinio alaus baro atributus: grubius medinius stalus, išmargintus lankytojų autografais, ilgus suolus, įspūdingo ilgio baro prekystalį, lentines grindis, kurių lakuotas paviršius užsimena apie kažkada telkšojusias alaus balas. Originalus ir labai charakteringas interjero akcentas – iš ankstesnės įstaigos paveldėtos didžiulės alaus statinės, kurios gali būti naudojamos ir kaip stalviršių atramos, ir kaip nedideli „autonominiai“ staleliai. Mat stalai ilgais stalviršiais yra skirti didesnėms lankytojų grupėms, kurios į aludę užsuka ne kasdien. Kelios kompanijos, susodintos prie vieno ilgo stalo, skirtingai nei kitose Europos šalyse, jaučiasi gana nejaukiai ir kartais netgi kyla konfliktų.
Lėktuvnešio denį savo ilgiu primenantis baro prekystalis nėra labai naudingas: lietuviai prie baro sėda tik tuomet, kai nebėra laisvų staliukų, be to, daugybė alaus pilstymo čiaupų yra sutelkti į vieną siaurą ruožą, todėl anšlago metu kyla bereikalingas barmenų stumdymasis.
Kaip ir bet kuriame tikrame alaus bare, bendrąją atmosferą „Alaus namuose“ padeda formuoti renginiai bei tikro garso koncertai, kuriems laikinai skirta nedidelė pakyla salės kampe. Jau netrukus šokiai ir linksmybės persikels į atskirą salę. Tikėtina, kad tai padidins lankytojų susidomėjimą – ne tiek jau daug sostinėje yra barų, kuriuose lankytojams leidžiama laisvai (ir, pastebėsime, nemokamai) pašokti. Be to, savaitgaliais, piko metu, sumažės įtampa pagrindinėje salėje, kur „migruojančios“ statinės ir stačiomis alų geriantys lankytojai labai apsunkina padavėjams darbą.
Nors pagrindinė salė yra pusrūsyje, natūralios šviesos čia pakanka. Ji patenka vidun per didžiulius stoglangius. Vakare salę šilta šviesa užlieja perimetrinė šviestuvų virtinė, iš tamsos ištraukianti unikalų meninį akcentą – dailininko Artūro Šlipavičiaus sukurtą Vilniaus panoramą, nusidriekiančią per visą šoninę sieną. Atliepdamas demokratiškąją baro ideologiją, A. Šlipavičius pasirinko ne tradicinę tapybą arba grafiką, o fotomontažą, naudodamas kompiuterinę grafiką. Didžiuliame kūrinyje kiekvienas lankytojas gali rasti sau artimų motyvų, o erdvioje baro salėje patirti naujų įspūdžių.
Kiek kitu kampu tautinės tradicijos traktuojamos žinomoje sostinės aludėje „Būsi trečias“ . Iš pirmo žvilgsnio interjeras primena „Alaus šalį“ – tokie patys masyvūs stalai ir suolai, tik statinių trūksta. Na, aišku, erdvės kukliame senamiesčio pastate atrodo kiek mažesnės ir intymesnės, nors iš viso šioje aludėje gali sutilpti net 150 žmonių. Kelios salės yra palėpėje. Kad būtų galima greičiau aptarnauti lankytojus, ten įrengtas papildomas baras. Aplinkybė, kad ši įstaiga yra šeimos verslas, prisideda kuriant malonią betarpiško bendravimo atmosferą. Savita rinkodaros politika nulėmė lankytojų kontingentą ir interjero sprendimą: nemaža iš importuotų žaliavų vietoje gaminamo alaus kaina ir aukšta tradicinių patiekalų kokybė kiek apriboja norinčiųjų „šiaip pasiurbti alaus“ antplūdį.
Nors daugelis baldų yra pagaminti iš senojo pastato konstrukcijų medienos, darbas atliktas labai kruopščiai ir nesukelia perdėto grubumo įspūdžio. Interjere gausu autentiškų elementų ir detalių iš tų laikų, kuomet šioje vietoje veikė viena žinomiausių Vilniuje spirito varyklų: tai ir smulkiai skaidyti mediniai langai, ir žemos durys, ir kalto metalo durų vyriai bei skląsčiai. Kaip ir dera tradicinei aludei, sienas puošia senos nuotraukos, vaizduojančios alaus gamybos ir vartojimo procesus. Šiuo metu tikro garso koncertai aludėje nevyksta, tačiau juos ketinama vėl organizuoti vasarą, kai kieme veiks lauko kavinė. Pasak baro savininko Romualdo Daciaus, renkantis interjerą buvo iškeltas tikslas sukurti „aplinką, kuri nepriverčia jaustis nejaukiai“. Iš tiesų, svečiai aludėje iškart pasijunta kaip namie, o po kelių gero alaus bokalų situacija pagerėja dar labiau...
Vietos atmosfera sėkmingai perteikiama ir alaus virtuvės restorane „Aula“ , veikiančiame legendinės „Žaltvykslės“ vietoje, pačioje Pilies gatvės pradžioje. Kultūrinis vietos kontekstas bei specifinis lankytojų kontingentas paskatino architektą Audronį Vydžių pasinerti ne į archainio kaimo, o į viduramžių miesto tradicijas. Senamiestyje galiojantys apribojimai bei XVI a. architektūros paminklo statusas neleido daryti didesnių erdvės pakeitimų, tad pagrindinis dėmesys teko baldų ir interjero detalių parinkimui. Bendromis pastangomis pirmame pastato aukšte, lauke ir rūsyje pavyko sukurti kompaktišką ir jaukų kompleksą, kuriame iš viso telpa apie 250 lankytojų. Sezono metu didelę jų dalį sudaro Pilies gatvėje slampinėjantys turistai, kuriuos ypač mielai priglaudžia lauko kavinė, o vasarai pasibaigus, restorane pradeda uoliai lankytis čia pat esančio Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai. Kai kurie iš jų netgi turi savo vardinius alaus bokalus...
Skirtingą funkciją turinčios restorano patalpos yra skirtingos stilistikos. Erdvėje prie įėjimo, kurioje įrengtas baras, išryškinami „fortifikaciniai“ motyvai: masyvios medinės varčios uždengia platų portalą kaip kokioje Trakų pilyje, o medinis baro kontuaras, sukurtas padedant „Švyturio“ specialistams („Aula“ turi šios alaus daryklos ambasadoriaus statusą), šiek tiek primena senovinį kuršių laivą. Kitoje salėje išryškinami renesansinės miesto kultūros motyvai: ji apstatyta klasikinio stiliaus baldais, pavyzdžiui, susegta oda („česteriu“) aptrauktomis sofomis bei užpildytomis knygų lentynomis. Sienas puošia graviūros bei tapybos darbai, kurių tema – alaus gamyba ir vartojimas. Ypač įspūdingai atrodo Dailės akademijos studenčių atlikta senovinio paveikslo reprodukcija, užimanti didesniąją šoninės sienos dalį. Nors bendrame kontekste paveikslas atrodo gerokai per didelis, jis pakankamai vaizdžiai perteikia kultūrinių miesto tradicijų tąsos idėją. Savo ruožtu ryšį su Alma Mater Vilnensis atspindi arkinėje nišoje patalpintas visų universiteto rektorių sąrašas nuo pat jo įkūrimo. Tolesnėse salėse ryšys su kultūrine praeitimi silpnėja: vadinamoje Židinio salėje lankytojus pasitinka paprastučiai stalai, ryškiaspalvės modernios sofos ir gan keisto turinio lubų skliauto tapyba. Tiesa, pasidžiaugti autentiška senovine aplinka galima siaurais laiptais nusileidus į rūsį, kurio skliautuotoje salėje dažnai vyksta uždari renginiai, o nuo kovo pradžios – ir bliuzo koncertai.
Audrius Vyšniauskas
Nuotraukos Andriaus Zeigio
