Šī tīmekļa vietne izmanto sīkfailus. Turpinot izmantot tīmekļa vietni, jūs piekrītat mūsu sīkfailu politikai. Plašāka informācija par sīkfailiem.

Pieņemt
+ Ieteikt restorānu
Ziņas

„Vieno prancūzo sandėliuko“ įkūrėja Aušra: „išsikėlėme sau iššūkį – visi kolekcijos sūriai turi būti skirtingi“

2021-02-24
Publicējiet savu rakstu

Apie Kaune įsikūrusį „Vieno prancūzo sandėliuką“ – prancūziškų sūrių krautuvėlę – sužinojau dar 2019-ųjų pabaigoje. Su drauge ten užsukome apniukusią lapkričio popietę ir pasijutome taip, tarytum iš Kauno stoties rajono būtume įžengusios į Prancūzijos gilumoje esančią parduotuvėlę. Pasitiko savininkas Hugues, kuris pusiau lietuviškai, pusiau angliškai (o kartais įterpdamas ir vieną kitą prancūzišką žodį) ėmė pasakoti apie asortimentą. Kokių tik sūrių ten nebuvo: nuo švelniai kreminių, iki apaugusių „plaukuotais“ pelėsiais.

Šį kartą bendrauju su Hugues antrąja puse – Aušra. Kalbamės apie jos ir vyro pažintį, prancūzų kultūrą, gastronomiją ir, žinoma, bendrą šeimos meilę sūriams.

Idėja atidaryti sūrių krautuvėlę gimė spontaniškai

Tiek Aušra, tiek Hugues – aistringai domisi menu. Būtent šis pomėgis lietuvaitę su prancūzu ir suvedė. Tiesa, paklausta ar buvo sunku nuspręsti, kurioje šalyje drauge apsigyventi – Prancūzijoje ar Lietuvoje – Aušra teigia, jog ilgų svarstymų nebuvo: „Iki mūsų pažinties vyras apie Lietuvą žinojo tik tai, jog čia vyksta dainų šventės. Jį žavėjo baltų kultūra, liaudies muzika. Vėliau, Hugues atrado Lietuvą. Ši šalis jam pasirodė egzotiškas kraštas: su savo žiemomis, vasaromis, lietaus sezonais, santūriais, bet nuoširdžiais žmonėmis.“ Tad sprendimas apsigyventi Lietuvoje – nebuvo sunkus. Tačiau Aušra priduria, jog per ketverius metus vyras pamatęs jau ir kitą, tobulintiną Lietuvos pusę: „Vairavimo kultūra, manieros, kai ne visada pasakoma „laba diena“ ar „ačiū“... Bet vis dėlto, jam Lietuva patinka. Dėl to čia ir apsistojome“.

Įdomu tai, jog idėja Kaune atidaryti prancūziškų sūrių krautuvėlę porai gimė spontaniškai: „Tik atvažiavęs į Lietuvą vyras pasakė, jog čia nėra ką valgyti – nėra sūrių“ – pasakoja Aušra. Tuo metu tokiam Hugues teiginiui ji paprieštaravo: „Nueik į vieną prekybos centrą, nueik į kitą – visko pilna“. Tačiau moteris pripažįsta, jog kai pakeliavo po Prancūziją ir ėmė daugiau domėtis sūrininkyste, suprato, jog šis amatas – didelė tradicija, su iš kartos į kartą keliaujančiomis receptūromis: „<...> tarytum dar viena meno rūšis“. Dalelytę šios prancūziškos tradicijos pora nusprendė atvežti ir į Lietuvą.

Įdomioji dalis – sūrį atrasti netyčia

Pati Aušra lig tol versle patirties neturėjo – lig šiol daugiausia laiko buvo praleidusi akademiniame pasaulyje. Todėl pripažįsta, jog iš pradžių klausimų kilo nemažai. Ypatingai, kai suprato, jog sūrių pasirinkimas – begalinis: „Sūrius gamina labai daug šalių. Kiekvienoje – skirtingos tradicijos. Ispanija, Austrija, Olandija, Italija, Prancūzija... Visas šis kraštas yra labai turtingas sūriais. Mes apsibrėžėme, jog visgi labiausiai domėsimės Prancūzija“. Pora nusprendė, jog vienu metu krautuvėlėje norėtų turėti kolekciją, kurią sudarytų 40-50 sūrių. Ir išsikėlė sau iššūkį –  visi jie turi būti skirtingi: „Pagal regionus, brandinimą, tradiciją, kalnų aukštį, gyvulių mitybą“ – sūrių specifikacijas vardina Aušra. Moteris teigia, jog jos vyras praleidžia be galo daug laiko domėdamasis skirtingais sūriais. Žinoma, tik domėtis neužtenka – prieš įtraukdami sūrį į „Vieno prancūzo sandėliuko“ asortimentą, Aušra ir Hugues jo būtinai paragauja patys.

Paklausta, kaip gi jie tuos sūrius, kuriuos atsiveža į krautuvėlę, atranda, Aušra pasakoja, jog viskas prasidėjo nuo pasaulinių sūrio parodų. Vis dėlto, apsilankiusi jose pora suprato, kad visko išragauti – tiesiog neįmanoma. „Įdomioji dalis – sūrį atrasti netyčia. Kai kurie sūrių gamintojai – visai mažuliukai ūkiai. Jie mums tiesiog pasitaikydavo kelyje. Pavyzdžiui, keliauji po Prancūzijos Alpes, žiūri į kaimelius, klausai bažnyčių varpų, geri kavą su vietiniais atsisėdęs prie staliuko. O išvažiavęs iš kaimelio pamatai medinę lentą, kurioje – nuorodą į sūrių ūkį“ – tokiu atveju pora būtinai užsukdavo į ūkį ir, dažnu atveju, išvykdavo paragavę itin gardaus sūrio bei užmezgę kontaktus su vietiniais ūkininkais. Aušra papildo, jog jų nedomina fabrikiniai, pramoniniai sūriai. „Iš tiesų yra laiko klausimas, kada didžioji pieno pramonė uzurpuos mažuosius ūkininkus“ – teigia moteris. Tad pora stengiasi nedidelius sūrininkus palaikyti bei jų asortimentą atsivežti ir į krautuvėlę Kaune.

Krautuvėlė pritraukia nepaprastus žmones

Kaip jau minėjau anksčiau, Aušra versle buvo naujokė. Moteris pasakoja, jog savęs dirbančios už prekystalio tikrai neįsivaizdavo. Vis dėlto, pabandžiusi aptarnauti klientus, kuriuos ji vadinai bičiuliais-gurmanais, Aušra suprato, jog tai be galo įdomus darbas: „Tie žmonės, kurie pas mus ateina, – neeiliniai. Jie domisi istorija, psichologija, menu, rašo eiles. Mes su jais tiek daug kalbame, tiek daug gimsta minčių“ – džiaugiasi „Vieno prancūzo sandėliuko“ įkūrėja. Pasak jos, visi renginiai, kurie, dar iki karantino, vyko krautuvėlės erdvėse, gimė būtent išsišnekėjus su lankytojais. O net ir karantino metu, pastovių klientų netrūksta. Žmonės, palaikydami savo mylimą verslą, užsisako sūrių degustacijas į namus. Arba tiesiog užsuka įsigyti dar neragauto, arba kaip tik itin pamėgto sūrio, savo užkandžių stalui. Beje, Aušra veja lauk stereotipus – lietuviai tikrai nebijo eksperimentuoti ir išbandyti įvairiausių skonių. Pasak jos, dažnas lankytojas kaip tik prašo parekomenduoti kuo išraiškingesnio skonio ar daugiau pelėsio turintį sūrį. O šis tampa  dar skanesnis tada, kai Aušra arba jos vyras papasakoja apie sūrio ypatybes, kilmę. Kiekvienas sūris turi savo istoriją, kuri jo skoniui suteikia papildomą prieskonį.

Nors apie ateitį pandemijos akivaizdoje šnekėti kiek sudėtinga, Aušra neslepia, kad naujos idėjos jau sukasi jos galvoje. „Kai jau vėl bus galimybė, galvojame rengti vakarėlius prancūzų kalbos mylėtojams“. Tiesa, ji pripažįsta, kad dažniausiai naujos idėjos tiek jai, tiek vyrui gimsta spontaniškai. Tad įdomių renginių, o taip pat ir degustacijų „Vieno prancūzo sandėliuke“ ateityje tikrai galima tikėtis.

@Rut Javič