Šī tīmekļa vietne izmanto sīkfailus. Turpinot izmantot tīmekļa vietni, jūs piekrītat mūsu sīkfailu politikai. Plašāka informācija par sīkfailiem.

Pieņemt
+ Ieteikt restorānu
Ziņas

Pasaulio picos - kokias picas kepa turkai, japonai ir meksikiečiai?

2021-04-06
Publicējiet savu rakstu

Kas nemėgsta picos? Turbūt tokių žmonių labai nedaug - šis iš Italijos kildinamas patiekalas labai sėkmingai užkariavo pasaulį ir dabar picerijų rasime net tolimiausiuose kraštuose - nuo Egipto iki Šri Lankos, nuo Japonijos iki Tasmanijos… Tačiau italai nebuvo vienintelė tauta pasaulyje, kuriai kilo genialiai paprastai idėja - plonai iškočiotą mielinės tešlos paplotį pagardinti įvairiais priedais. Į picą panašių kepinių turi ir kitos kultūros, kai kurie jų mums net gerai pažįstami. Pasižvalgykime po pasaulį - kokių gi picos „antrininkių” galima rasti skirtingose šalyse?

Turkijoje kepama net keletas į picą labai panašių kepinių. Pailga, nusmailintais galais pide savo forma primena laivelį, tačiau idėja labai panaši į picos - mielinė tešla, ant viršaus - koks tik nori įdaras, kepama orkaitėje arba krosnyje, valgoma tiesiog rankomis - gali būti ir užkandis, ir pagrindinis patiekalas. Kitas kepinys - lahmacun - savo apvalia forma panašesnis į itališką picą, nors pagrindo skonis kiek kitoks. Jo pagrindas - plonesnis ir traškesnis nei picos ar pide, o įdaras dažniausiai būna ne sūris, o aviena, smulkinti pomidorai ir žalumynai. Valgoma su šviežiomis arba ant grotelių keptomis daržovėmis, kartais dar paskaninama citrinų sultimis ir žiupsneliu cinamono.

Turkiškus kepinius primena Balkanų šalyse populiarūs mielinės tešlos gaminiai. Pavyzdžiui, Makedonijoje gaminama pastrmajlija yra tikrų tikriausia turkiškos pide ir itališkos picos pusseserė - ovalo formos minkštos tešlos paplotis su aviena arba ėriena, aštriais prieskoniais ir paprikomis.

Mums neblogai pažįstama Sakartvelo virtuvė ir turbūt visi esame girdėję apie chačiapurius, kurie kartais irgi pavadinami „sakartveliška pica” - nors be pomidorių padažo ir mocarelos, jie gaminami panašiai - iš mielinės tešlos, su sūrio ir/arba mėsos įdaru, tik, žinoma, skiriasi jų forma, be to, į chačapurių įdarą gana įprasta įkepti kiaušinių, kas itališkoms picoms visai nebūdinga.

Turtingu kulinariniu paveldu garsėjantis Libanas irgi turi savo „picą” - plokščią duonos paplotį, vadinamą manakišu (manakish). Jis labai plonas, viršus patepamas prieskonių mišiniu, vadinamu zataar, kurio ingredientai labai įvairūs, paprastai - čiobreliai, raudonėlis, trintos sezamo sėklos ir įvairios džiovintos žolelės. Manakiškas dažnai kepamas pusryčiams arba valgomas kaip užkandis.

Tuo tarpu kitapus Atlanto, Meksikoje, kur nuo seno kukurūzų miltai yra įprastesni negu kvietiniai, kepama tostada - orkaitėje ar ant keptuvės paskrudinta tortilja, ant kurios vėliau galima dėti įvairiausius įdarus - pupeles, maltą su aštriais prieskoniais iškeptą jautieną, salotų lapus ir šviežius pomidorus, jūros gėrybes ir avokadų gabaliukus. Na, o beveik savo nacionaliniu patiekalu picą pavertę amerikiečiai turi gausybė jos variantų - plonapadę Niujorko picą traškiais krašteliais, sočią ir riebią Čikagos picą lenktais kraštais su daug sūrio, gurmanišką Kalifornijos picą su egzotiniais ingredientais, keptuvėje kepamą graikišką picą, kurią išrado graikų imigrantai ir dar daugybę kitų…

O kaip gi Azija? Ten pica tikrai bus atkeliavusi iš Vakarų? Ne visai… Pasirodo, kažką panašaus turi ir kinai, ir net labai toli nuo Italijos esantys japonai. Tiesa, Kinijoje kepami cong you bing paplotėliai nelabai panašūs į itališką picą - jų tešla ruošiam panašiai, tačiau įdaras ne dedamas ant viršaus, o tiesiog įkepamas į lengvą, porėtą tešlą. Rezultatas -  ir į blyną, ir į picą panašus sotus ir skanus kepinys.

Na, o Japonijoje picą atitiktų okonomiyaki - dar vienas papločio tipo kepinys su rytietiškais elementais - ant plokščio pado dedama kopūstų, majonezo,  okonomiyaki padažo, džiovintų jūros kopūstų, džiovintų jūros gėrybių ir kitų mums gana egzotiškų ingredientų.

Beje, patys picos išradėjai italai irgi turi įvairių jos variantų ar į picą panašių patiekalų. Mums pažįstamos sicilietiška, neapolietiška picos, tačiau, pavyzdžiui, Ligūrijos ir Toskanos regionuose kepamos picos gerokai skiriasi - čia jos vadinamos farinata arba cecina ir gaminamos ne iš kviečių, o iš avinžirnių miltų. Tokios traškios, plonos picos primena didelį blyną, jos paprastai parduodamos riekelėmis. Dar viena picos „giminaitė” yra focaccia - storesnis ir puresnis mielinis kepinys su paprastesniu įdaru - kartais tešla paskaninama tik aliejumi, alyvuogėmis ir aromatinėmis žolelėmis, be jokio sūrio ar pomidorų padažo.

Tikriausiai, geriau pasidairę po pasaulį rastume dar ne vieną tolimą picos giminaitę, todėl  smalsiems picos mėgėjams belieka džiaugtis - atradimų ir naujų skonių gali būti labai daug!

@Gabija Lebednykaitė