Этот веб-сайт использует файлы cookie. Продолжая использовать веб-сайт, вы соглашаетесь с нашей Политикой использования файлов cookie. Более подробная информация о файлах cookie.

Принять
+ Предложить ресторан
Новости

Vaistažolių milteliai vietoj sintetinių maisto papildų

2012-02-23
Опубликовать вашу статью

Tikra tiesa, nemažai vaistinių augalų rūšių tinka vartoti ne ilgiau nei metus, bet net ir šiuos augalus, jeigu jie nesuplėkę, nepakeitę (nepraradę) spalvos (o to niekuomet neatsitiks, jei jie buvo gerai išdžiovinti ir laikomi sausoje tamsioje vietoje, sandariai uždarytuose stiklainiuose), galima vartoti vonioms. Nervus atpalaiduojančią vonią galima paruošti kad ir iš poros saujų vienos kurios nors rūšies „pasenusių“ žolių, jas užpylus dviem litrais verdančio vandens ir uždengus, o po dvidešimties minučių perkošus ir supylus į karštą vonios vandenį. Tokioje vonioje sveika pagulėti apie 15 minučių.

Tačiau savo spintelėje tikrai rasite ir tokių vaistažolių, kurių galiojimo laikas dar nepasibaigęs, nes nemažai augalų tinka vartoti ne tik du, bet ir tris, ar net keturis metus. Ilgiausiai savo vaistinių savybių nepraranda kraujažolių žiedynai – net penkerius metus. Keturis metus tinka vartoti paprastųjų apynių spurgus, dirvinių asiūklių žolę, blindžių, šaltekšnių žievę, miškinių sidabražolių šakniastiebius. Tris metus – šeivamedžių, smėlyninių šlamučių žiedynus, bruknių, meškauogių lapus, ežiuolių, dirvuolių, siauralapių gauromečių žolę, kmynų, kadagių vaisius, kiaulpienių, varnalėšų, valerijonų šaknis. Dvejus metus vartojami liepžiedžiai, aviečių, dilgėlių, gysločių, šalpusnių, beržų lapai, beržų pumpurai, čiobrelių, takažolių, ugniažolių, grikių, trispalvių našlaičių, viržių, geltonžiedžių barkūnų žolė, erškėčių, gudobelių, mėlynių, šeivamedžių vaisiai, ajerų, debesylų šakniastiebiai.

Iš vaistinių augalų, kuriuos turite savo namuose, ir iš tų, kurių dar spėsite, tikime, prisirinkti spalio mėnesį, rekomenduojame ruošti miltelius – neprilygstamus natūralius maisto papildus, ne tik pakeisiančius sintetinius maisto papildus, bet ir daugybe aspektų juos pranoksiančius.

Natūralių preparatų pranašumas

Dabar žinių apie tai galima rasti ne tik senuosiuose rytų medicinos traktatuose, bet ir išgirsti iš mokslininkų, šiuolaikinės medicinos specialistų, kalbančių apie natūralių gydymo priemonių saugumą, lyginant juos su alopatiniais (cheminiais) ir sintetiniais preparatais.

Augaliniai preparatai, kurie irgi yra cheminių biologiškai veiklių junginių visuma, organizme veikia daug „atsargiau“ nei alopatiniai. Alopatiniai, patekę į organizmą, įsimaišo į organizmo veiklą, sutrikdydami ne tik ligos patogenezės mechanizmą, bet ir kai kuriuos normalios reguliacijos procesus: blokuoja kai kurias biochemines reakcijas ir receptorius, neutralizuoja hormonų, prostaglandinų ir kitų biologiškai veiklių medžiagų poveikį. Vartojant daug alopatinių preparatų didėja lėtinės intoksikacijos, energetinių resursų išsekimo pavojus (viena pasekmių – disbakteriozė). Augaliniai preparatai patekę į organizmą ne pakeičia organų ir jų sistemų funkcijų veiklą, kaip cheminiai ir sintetiniai preparatai, bet mobilizuoja organizmo savigydos sistemas: imuninę, endokrininę, detoksikacinę, nervų. Jie skatina bioenergetiką, bioreguliacijos ir bioinformacijos procesus, adaptaciją, organų ir viso organizmo funkcijų atsinaujinimą, aktyvina natūralius medžiagų apykaitos reguliatorius.

Augaliniais vaistais galima sėkmingai koordinuoti imuninės (imuninių organų ir ląstelių), endokrininės (vidaus sekrecijos liaukų) ir nervinės (centrinės ir periferinės nervų sistemų) sistemų veiklą. Šių sistemų veiklos rezultatas ir yra mūsų sveikatos pagrindas.

Kodėl milteliai?

Vaistiniai augalai miltelių pavidalu, kaip viena pagrindinių vaistų formų, jau tūkstančius metų yra naudojama Tibeto medicinos gydytojų. Milteliai labai plačiai vartojami ir kitose tradicinėse rytų medicinos sistemose: Indijos, Kinijos, Korėjos, arabų.

Antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. m. e.) manė, jog pati gamta yra optimaliausiai subalansavusi visas veikliąsias medžiagas augaluose ir kad būtent toks jų derinys duoda maksimaliausią gydantį efektą žmogaus organizmui. Vadovaudamasis šiuo įsitikinimu, Hipokratas vaistinius augalus naudojo neperdirbtus (gamino miltelius, spaudė sultis). Kitas garsus antikos gydytojas Klaudijus Galenas (129-200 m.) manė, jog augalų sudėtyje yra ne tik naudingų, bet ir kenksmingų komponentų bei balastinių medžiagų. Todėl jis mėgino jas išgauti, atskirdamas vieną nuo kitos, gamindamas užpilus, nuovirus, kurie vėliau buvo pavadinti „galeniniais“ preparatais.

Miltelių vartojimo ypatumai


Prieš pradedant gerti miltelius, kaip ir vartojant žoles bet kokiu kitu pavidalu (arbatas, nuovirus) ar kitokius vaistus, reikia atsižvelgti į penkis be galo svarbius savo sveikatos rodiklius:
• kraujospūdį
• kraujo tirštumą;
• vidurių kietumą;
• skrandžio rūgštingumą;
• moterims – menstruacijų ciklą.

Tai turi būti pradiniai orientyrai renkantis augalus, juos dozuojant, ruošiant iš jų mišinius ir juos vartojant. Svarbiausia – išsiaiškinti kokių augalų nederėtų vartoti, kad nepablogėtų sveikata. Apibendrintai galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, hipertonikai turi į šalį atidėti labai spaudimą keliančias jonažoles. O hipotonikams reikėtų atsisakyti spaudimą mažinančių gudobelių, sukatžolių, valerijonų, krapų, kulkšnių, pelkinio pūkelio. Tiems, kurių tirštas kraujas (o tai pastebima beveik pas visus senyvo amžiaus žmones) būtina atsisakyti kraują tirštinančių dilgėlių, juodųjų serbentų lapų, kraujažolių žiedynų, pelkinių vingiorykščių, dėmėtųjų rūgčių, trikerčių žvaginių, grikių žolės. O štai jauniems žmonėms nepatartina vartoti kraują skystinančių kaštonų žiedų. Kenčiantiems nuo vidurių užkietėjimo negalima vartoti dirvuolių, šilinių viržių. Dažnai viduriuojantys turi atsisakyti šermukšnių, linažolių, šaltekšnių, blindžių žievių. Jeigu kamuoja padidėjęs rūgštingumas, neprotinga būtų vartoti šermukšnius, levandas. Esant per mažam rūgštingumui (beje, tai sveikatai yra žymiai pavojingiau), nevartojama trūkažolė (cikorija). Moterims per menstruacijas geriausia nevartoti jokių žolių, išskyrus, pvz., žąsinių sidabražolių lapų ar raudonųjų dobilų žiedynų užpilus, kaip efektyviai mėnesinių skausmus malšinančias priemones.

Mišinių komponavimas

 Tik pradines žinias apie vaistinius augalus turintiems asmenims patariama ruošti nesudėtingus žolių mišinius, sudarytus iš dviejų, trijų, daugiausiai, penkių komponentų. Juos galima maišyti lygiomis dalimis arba pagrindinės žolės dėti du trečdalius, o visų kitų žolių vieną trečdalį kiekio. Parenkant augalus mišiniui labiausiai teks pasikliauti intuicija, nes dauguma mūsų neturi nei mokslinių, nei praktinių žinių, kad vadovaudamiesi intelektu galėtų pasigaminti sau vaistus. Be to, kiekvienas žmogus yra individualus ir kasdien vis kitoks, tad kas tinka vienam, netinka kitam, nors jų abiejų diagnozės gali būti vienodos.

Tibeto medicinos gydytojai komponentus savo ruošiamiems vaistams parenka kiekvienam pacientui individualiai, tikrindami pastarojo pulsą bei pasitikėdami savo intuicija, nuojauta, įžvalgomis, kurias įgyja per labai ilgus savo studijų metus, o paskui visą gyvenimą tobulina praktikoje. Tik toks metodas yra pats tiksliausias dirbant su natūralios kilmės produktais, nes net ir tos pačios rūšies augalai niekada šimtu procentų nebūna identiški. Kiekvienas metais jie truputėlį kitokie. Tai priklauso nuo augimo sąlygų, juos supusios aplinkos, rinkimo, laikymo ypatybių ir kitų svarbių veiksnių.

Štai kodėl vieno žmogaus surinktos žolės padeda, o kito, nors kaip regis yra tokios pat, nedaro jokio poveikio. Dėl tos pačios priežasties ir ne kiekvienas gali tapti gydytoju, nes tikrą gydytoją iš kitų išskiria ne tik praktinių žinių bagažas, bet ir tam tikra dvasinė žmogaus struktūra, vidinė branda ir švara.

Pasigaminti maisto papildus žinoma yra paprasčiau, nei vaistus. Juk tie patys augalai nebus vartojami ilgą laiką, žolės mišiniuose bus kaitaliojamos, tad tikimybė nedidelė, kad bus pagaminta kažkas „ne tai“ ir pakenkta sveikatai.

Natūralus silicis

Jei organizme trūksta silicio, vartojami daug natūralaus silicio turintys dirviniai asiūkliai ir paprastosios takažolės. Geriausi rezultatai pasiekiami maišant šias žoles lygiomis dalimis. (Dėmesio! Šviežia dirvinio asiūklio žolė yra pavojinga sveikatai, todėl ji vartojama tik džiovinta.). Žmogaus organizmui silicis yra viena svarbiausių medžiagų. Nuo jo kiekio tiesiogiai priklauso jungiamojo audinio, plaukų ir nagų būklė, odos elastingumas.

Radionuklidų valymas iš organizmo

Asiūkliai miltelių pavidalu išvalo iš organizmo labai pavojingus sveikatai sunkiuosius metalus, tokius kaip švinas, radionuklidus: cezį, stroncį. Vandeninės ištraukos šiuo poveikiu nepasižymi. Ypač juos rekomenduojama vartoti kompiuterininkams.

Mineralų bomba


 Labai naudingas ir maistingas mišinys iš augalų, kuriuos pavasarį ir vasarą valgėme kaip salotas: garšvų, kiaulpienių, dilgėlių, notrelių, balandų lapų. Vitaminų „bombas“ galima pasigaminti iš uogakrūmių lapų: aviečių, gervuogių, žemuogių, serbentų, bruknių.

Natūrali geležis


 Sumalkite dilgėlių lapus ir kraujažolių žiedynus, pridėkite liepžiedžių, kurių sudėtyje esantys flavonoidai pagerina geležies absorbciją. Jei kraujas tirštokas, dilgėles maišykite su kiaulpienių lapais, kurie efektyviai skystina kraują. Kraują skystinančiu poveikiu pasižymi ir liepžiedžiai.

Gerina virškinimo organų veiklą

 Kasos veiklą gerina kiaulpienių žiedų kotelių milteliai arba kiaulpienių šaknys. Diabetikams naudingos varnalėšų šaknys. Skrandžio veiklą gerina gysločių lapai

Autorė: Vida BUKAUSKIENĖ
Nuotrauka: sxc.hu