Vietnamas, ko gera, buvo labiausiai subombarduota šalis žmonijos istorijoje. Tačiau dabar ten verda gyvenimas. Dauguma vietnamiečių yra per jauni, kad prisimintų konfliktą su Amerika, kuris pagarsėjo tuo, jog patriotiškai nusiteikusi, pasirengusi aukotis vietnamiečių kariuomenė ir visuomenė nugalėjo nuo narkotikų apsvaigusius ir prastai parengtus amerikiečių karius, kurie net nesuvokė, už ką kaunasi.
Turistai, atvykstantys į Vietnamą, žino, kad čia teks pakloti nemažus pinigus. Čia siekiama atgaivinti karo prisiminimus ir paversti juos turistinėmis atrakcijomis. Tai geriausiai matyti už 80 kilometrų į šiaurę nuo Saigono esančioje Cu Chi vietovėje, kur po žeme išsiraizgęs visas tunelių tinklas, kuriuose įsikūrusios gyvenamosios patalpos, parduotuvės, bunkeriai.
„Karinis parkas“
Atvykus į Vietnamą galima leistis į ekskursiją po „karinį parką“. Vadovas nuveda po „maskuojančiu tinklu“ vingiuojančiu taku ir paklausia: „Ar matote tunelį?“ Tačiau turistai aplink dažniausiai nieko nepastebi. Tada vadovas praskleidžia lapus ir atidaro medinį dangtį. Įropoja pro nedidelę angą, o dangtis su pririštais sausais lapais vėl užsidaro, maskuodamas įėjimą. Netrukus vadovas išlenda jau kitoje vietoje. Turistams taip pat pasiūloma įlįsti. Kai kuriuos ištinka panikos priepuolis, kad gali būti palaidoti gyvi. Žodžiu, nedidelė džiunglių teritorija paversta teminiu parku, menančiu karą. Aplink pokši sudėlioti fejerverkai, iš angų sklinda dūmai.
Netoliese prekiaujama įvairiais karą menančiais suvenyrais, pagamintais iš kokakolos dėžučių, šovinių tūtų. Greta įrengtuose tiruose galima už dolerį pašaudyti iš įvairių ginklų - uzi, AK 47 šautuvų.
Literatūros šalis
Iš pirmo žvilgsnio Saigonas dabar išgyvena ekonominį pakilimą - naujos parduotuvės dygsta kaip grybai po lietaus, o danguje styro statybų kranai. Nors karo išgyvenimai, savaime aišku, išliko vietnamiečių sąmonėje, bet koks nepasitikėjimas kapitalizmu išgaravo ėmus triumfuoti laisvajai rinkai. Medvilninių marškinėlių pardavėjai šmirinėja gatvėmis užkabinėdami turistus su fotoaparatais ir storomis piniginėmis. Oras pritvinkęs verslo ir išmetamųjų dujų kvapų.
Norint Saigone pereiti per gatvę, reikia turėti tam tikrų fizinių sugebėjimų ir būti stiprių nervų. Automobiliai čia lekia gatvėmis kaip pašėlę, o gatvės visai nepadalytos į eismo juostas.
Vietnamas yra literatūros gerbėjų šalis. Gatvelėse pilna mažų bibliotekų, pavadintų poetų vardais, o dienraščiuose spausdinami apsakymai ir eilėraščiai.
Plaukiojantys miestai
Kitą dieną teko lankytis prie Mekongo deltos esančiame My Tho mieste. Iš Himalajų ištekanti upė neša vandenis per Kiniją, vingiuoja tarp Birmos ir Laoso, paskui tarp Tailando ir Laoso, tada išteka į Kambodžos lygumą ir įteka į Pietų Kinijos jūrą. Upė turi daugybę intakų. Jų krantai apaugę miškais, palmėmis, čia galima išvysti budistines pagodas, viešbučius su arkadomis bei ryžių laukus.
Vietnamiečiai My Tho vadina „Cuu Long“ – „Devynių drakonų upe“. Tai srauni upė, labiau primenanti autostradą, o ne plačią upę. O jos intakai atrodo kaip į visas puses išsišakoję kanalai. Išsinuomojus laivelį galima leistis į kelionę po vingiuotus kanalus ir atšakas. Galima plaukti pažiūrėti tropinių sodų ir bonsų giraičių. Tai nuostabi kelionė. Gyventojai čia verčiasi žemdirbyste ir žvejyba. Neretai gyvena pačioje upės pakrantėje namuose, sulipdytuose iš ko pakliūva. Kai kurie į vandenį yra įleidę bambukinius narvelius, kuriuose augina žuvis.
Priplaukus turistinį kompleksą, galima įsigyti įvairių vietinių amatininkų pagamintų suvenyrų iš lako ir keramikos, šviežių vaisių, medaus ir vyno. Lyno tiltu (keletą metrų virš žemės kabančiomis įvairaus ilgio lentomis ir vienu turėklu) galima nueiti į restoraną.
Ant lėkštės: katės kebabai, rupūžės mėsa, vabzdžio išskyros Vietnamiečiai augina ryžius, jų čia, atrodo, netrūksta. Tačiau lipnūs ryžiai yra delikatesas, valgomas tik per šventes, o ryžių nuovirą vietnamiečiai laiko universaliu patiekalu, atgaivinančiu jėgas.
Valdžia skatina vietnamiečius sodinti daržus, kasti kūdras ir auginti gyvulius, kad galėtų naudotis šalutiniais produktais. Dauguma vietnamietiškų gydomųjų patiekalų - tai paprasti valgiai, gaminami iš prieinamų produktų, o ne kokie įmantrūs antpilai. Tai gali būti savotiškas guliašas, baltoji kastruotų gaidžių mėsa, juodųjų krevečių pasta, šunienos dešrelės, miškinių kačių mėsa, ne iki galo išvirti apvaisinti vištų kiaušiniai, pelių, šarvuočių, tigrų mėsa, tigriukų ar naminių kačių kebabai, gyvačių, rupūžių mėsa, žodžiu, visų džiunglių gyvūnų (ir nykstančių rūšių), taip pat šlakelis vandens vabzdžio „ca cuong“ išskyrų. Tas išskyras labai vertina vietnamiečių kulinarai.
Karų ir neramumų metais buteliukai su šiomis išskyromis buvo naudojami vietoj pinigų ir vertinami labiau už auksą. Jie buvo kapitalas, kuris padėdavo pradėti naują gyvenimą. Pakanka vieno lašo, kad visai šeimai paruoštam patiekalui suteiktų nepakartojamą skonį ir aromatą.
Taip pat vietnamiečiai įsitikinę, jog tai labai stiprus afrodiziakas. Jeigu su šiuo prieskoniu paruoštas patiekalas atrodo pernelyg švelnus, jį galima užgerti ryžių vynu, į kurį prieš akimirką buvo įmesta ką tik išpjauta, dar plakanti, kobros širdis.
Vietnamietiškas Niujorkas
Vakarop grįžtame į Saigoną. Šiame kolonijiniame, egzotiškame, erotiškame ir chaotiškame mieste, kuriame klesti narkotikai, galima patirti įvairių nuotykių. Tai supuvęs vietnamietiškas Niujorkas, pasaulinis greitojo maisto, vyriškų fantazijų centras. Jis pulsuoja gyvenimu dieną ir naktį. Elegantiškos damos su pirštinaitėmis iki alkūnių ir plazdančiomis suknelėmis išdidžiai skrieja motoroleriais. Moterys, seginčios mini sijonėlius, laksto motociklais it amazonės.
Pagal užsienio spaudą
„Forum“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
