Sicilijos mitai ir tikrovė: nuo „cosa nostra“ iki lietuviško „Laba diena!“

Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Siciliją, galima pasakyti, kad tai - antikos laikų šventyklos, viduramžių bažnyčios, besiplaikstančių kvepiančių skalbinių pavėsyje vinguriuojančios
akmeninės gatvelės, žydinčios gėlės ir nuostabūs paplūdimiai. Arba apsilaupiusios apleistų namų sienos, chaosas gatvėse, motorolerių riaumojimas ir nepakeliamas pūvančių šiukšlių dvokas vos už kelių šimtų metrų nuo pagrindinių miestų aikščių... Abiem atvejais būtume teisūs: Sicilija - tarsi karuselė, kurioje sukasi įvairių kultūrų palikimas ir į kurią pirmą kartą įsėdęs trumpam pamiršti, kai tai - ta pati Italija...

Sakoma, kad siciliečių venomis italų kraujo teka kur kas mažiau nei finikiečių, graikų, arabų, normandų, ispanų ar prancūzų. Nors niekas neabejoja tuo, kad Italija priklauso Europai, Viduržemio jūros kelių sankirtoje plūduriuojanti Sicilija jau nepriklauso Europai ir dar nepriklauso Afrikai.

Lietuviškas manieras teks pamiršti
Suplanavusių Siciliją pasiekti savarankiškai pirma pažintis su šia Italijos sritimi gali laukti, pavyzdžiui, jau Romos oro uoste. Jei čia nuomosite automobilį, išgirdęs, kad važiuosite į Italijos pietus, nuomos kompanijos atstovas, vos prieš akimirką primygtinai siūlęs „VW Golf“ markės keturratį, puls piršti „Renault“ ar kito koncerno automobilį. „Jūsų pačių saugumui“, - kaip kirviu nukirs. Iškart aišku, kad „Golf“ vilioja ne tik Lietuvos ilgapirščius... Iškalbingas tampa ir dar Lietuvoje nugirstas faktas, kad vos prieš keletą metų daugelio Lietuvos draudimo kompanijų teikiamas krovinių draudimas negaliojo tik 100 kilometrų spinduliu aplink Maskvą ir pietinėje Italijos dalyje.

Na, o ką reiškia ironiška šypsena to paties atstovo veide, atsiradusi atsisakius papildomo automobilio draudimo, supranti tik pačioje Sicilijoje.

Bandymas suskaičiuoti, kiek procentų automobilių čia važinėja apibrozdinti, įbrėžti, įlenkti ar nuplėštais šoniniais veidrodėliais, greitai baigiasi nesėkme - kartais visoje gatvėje, apstatytoje
mašinomis, sveikos nerasi nė su žiburiu... Stebėtis nereikėtų, nes gatvelės čia neįtikėtinai siauros, stačios, dažnai tinkamos vos vienam automobiliui pravažiuoti (kartais - tik užlenktais veidrodėliais), nors daugelyje jų - dvipusis eismas. Todėl planuojantiems Sicilijoje važinėti nuomotu automobiliu patartina rinktis jį kuo mažesnį. Priešingu atveju sunku gali būti ne tik prasilenkti, bet ir atsidaryti dureles panorėjus išlipti.

Nusprendus Sicilijoje sėsti prie vairo, svarbu kuo greičiau pamiršti lietuviškas vairavimo manieras. Čia neretai negalioja ne tik mandagumas, bet ir kelių eismo taisyklės. Dailiosios lyties atstovės tikrai veltui mėgins paveikti kelią užtvėrusį vairuotoją žavia šypsena ar
kerinčiu žvilgsniu. Į jus paprasčiausiai niekas nekreips dėmesio, o jei privažiavę sankryžą apsidrausdami stabtelėsite, įstrigsite ilgam - pro jus besibraunančių aplinkinių įžūlumui ribų nebus. Važiuojant stačia įkalne gali tekti sustoti ir todėl, kad priešais važiavęs vairuotojas susitiks nuo kalno besileidžiantį pažįstamą. Išskirti juos galima tik siciliečių pavyzdžiu nuspaudus garso signalą.

Beje, nors dažną nuo kelionės nuosavo automobiliu po Italiją atbaido dideli kelių mokesčiai, Sicilijoje mokamų magistralių nedaug - išmaišius visą salą, už kelius tenka sumokėti ne daugiau 10 eurų. Gali būti, kad greitai padėtis keisis, nes Palermą ir Mesinos uostą jungianti mokama magistralė dar tiesiama, tad ir mokėti tenka tik už dalį jos.

Keliaujantiems po salą vertėtų kruopščiai suplanuoti maršrutą - nors atstumas nuo vieno salos kranto iki kito atrodo nedidelis, didžiąją jo dalį tenka įveikti kalnų serpentinais, retkarčiais kertant kompaktišką provincijos miestelį, dažnai saugomą UNESCO.

Sunku suvokti, kodėl skiriasi iš žemyno į salą keliančių keltų kainos. Mažai kas apsigaus arabų kraštuose už tam tikrą mokestį sodinamas ant kupranugario, prieš tai nepasidomėjęs, už kiek bus nukeltas. Na, o kodėl į Siciliją nuplukdoma už 9 eurus, o grįžtant tenka krapštyti jau 21, nepaaiškins niekas. Kiek aiškiau viešbučiuose ir restoranuose - nakvynė su pusryčiais trijų žvaigždučių viešbutyje kainuos 40-50 eurų, sicilietiškai virtuvei atstovaujanti grilyje kepta kardžuvė ir bokalas alaus - 13-15 eurų. Svarbu žinoti, kad nuo 16 iki 19 val. siciliečiai slepiasi nuo kaitros, todėl šiuo paros metu pavalgyti nepavyks: nedirbs ne tik restoranai, bet ir lauko picerijos ar net prekybos centrai.

Prie svarbiausių pastatų - ginkluoti tvarkos sergėtojai
Neprognozuojami Sicilijoje ne tik vairuotojai. Nereikia nuvažiuoti nė šimto kilometrų, kad iš siaubingos liūties patektum į alinantį karštį, o važiuojant kalnų serpentinu nuolat tenka nardyti po tokius debesis, kad vargiai gali įžiūrėti kelią už 10 metrų...

Nors sala nėra didelė, Tirėnų, Viduržemio ir Jonijos jūrų skalaujami jos krantai be galo skirtingi. Rytinėje pakrantėje - daug graikų ir romėnų kultūros paminklų (Taormina, Sirakūzai, Noto) ar paskutinį kartą 1986 m. išsiveržęs ir teberūkstantis Etnos ugnikalnis (3323 m), salos centrinė
dalis pasižymi uolėtais kalnais, čia stūkso ir aukščiausiai saloje įsikūręs Enos miestas, o šiaurinėje pusėje galima rasti nuostabių gamtos parkų ir paplūdimių romantiškoms atostogoms.

Vargingiausiu Italijos regionu vadinamos Sicilijos miestai iš tiesų spindi nebenttūkstantmečių didybe, bet ne mafijos bosų verta prabanga. Labiausiai apleistų Vilniaus stoties apylinkių ar Kalvarijų turgaus prieigų gyventojams tikrai pavydėtų šimtai Palermo centre įsikūrusių imigrantų. Neįtikėtina, tačiau čia, kur, atrodo, vieta tik žiurkėms ar valkataujantiems gyvūnams, sekmadienio kaitroje nosį kutena nuostabi švarių skalbinių gaiva. Purvinuose, apgriuvusiuose pastatuose plaikstosi balčiausios paklodės, o eidamas gatve tik ir žiūrėk po kojomis, kad neįmintum į kalnus šiukšlių.

Šiandien „cosa nostra“ Sicilijoje atrodo tik kaip turistams vilioti skirta legenda. Tačiau kodėl tuomet net ramiausią sekmadienį prie svarbiausių Palermo pastatų ir paminklų patruliuoja policija?

Beje, jei norėdami išvengti automobilių kamščių Palermą nuspręsite apžiūrėti sekmadienį, ginkdie, nevažiuokite į miestą nuo jūros pusės. Jei oras geras, miestiečiai masiškai grumdysis paplūdimiuose ir jų prieigose, tad įveikti porą kilometrų pajūrio prireiks ne tik nemažai
laiko, bet ir geležinės kantrybės. Be to, venkite kapinių - čia sekmadienį plūsta nesusivilioję pliažais. Kadangi automobilių grūstys susidaro ir aplink kapines, irzdami jose sulauksite kvietimų pirkti tiesiog gatvėje parduodamų vaisių, daržovių ir kitų gėrybių, o neapdairiai pravėrus langą net nepastebėsite, kaip pro jį velionių atminimui skirtą puokštę įbruks gėlių pardavėjas...

Galima išgirsti lietuvišką sveikinimą
Siciliečiai beveik nekalba angliškai. Susikalbėti nepavyks net su atokesnių miestelių viešbučių administratoriais. Kiek lengviau bendrauti su vietos gyventojais mokantiems prancūzų kalbą.

Nesivargina salos gyventojai ir kabinti užrašų kita, nei gimtąja italų, kalba. Todėl ne iškart suprasi, kad pro atvirus vartus įsukai į privačią teritoriją, kurioje stūkso XIV a. normandų statyta pilis. Pasirodo, vartai atkelti išvažiuojančiam šeimininkui. Tačiau jei jau įsibrovėte į prašalaičiams uždaras valdas, pilies savininkė pakvies porai nuotraukų į kiemą, papasakos didingo statinio istoriją, pasiguos, kaip brangu joje gyventi.

Turistų Sicilijoje birželio pradžioje nedaug. Po Šventyklų slėnį, kurį lanko dauguma viešinčių saloje, žvalgosi tik patys italai, keletas prancūzų ir būrelis iš sportinių batelių, šortų bei antsvorį turinčių slėpti marškinėlių bet kuriame pasaulio krašte atpažįstamų amerikiečių. Atrodytų, lietuviais čia kvepėti neturėtų. Tik ką reiškia tai, kad reklamines vieno restorano skrajutes peršantis sicilietis, vos paminėjus Lietuvos vardą, puola sveikintis "Laba diena!", o išpyškinęs restorano reklaminį tekstą šypsodamasis atsisveikina „Viso gero!“?

Agnė Žemaitytė
„Laisvalaikio“ informacija

Interneto archyvo nuotr.