Turiu pripažinti, jog į Indrės Žemaitytės instagram paskyrą (@some_thing_about_food) užklydau netyčia – bendrame sraute pamačiusi „akį kabinančią“ patiekalo nuotrauką. Ir iš karto likau sužavėta: švelniomis maisto fotografijų spalvomis, iš pirmo žvilgsnio ne itin sudėtingais, tačiau viliojančiais receptais ir pačia profilio struktūra – tarp receptų dailiai įsirangiusiais paveikslėliais, po kuriais galima atrasti įvairiausių merginos minčių, įžvalgų.
Interviu metu su Indre ir kalbamės apie tinklaraštį, užgimusį pomėgį gaminti, estetiką, maisto fotografiją. Tuo pačiu, paliečiame ir kitą svarbią temą – valgymo sutrikimus. Mano pašnekovė pasidalina savo asmenine patirtimi ir iššūkiais, su kuriais teko susidurti. Kviečiu skaityti, kiek labiau pažinti Indrę, o tuo pačiu – apsilankyti jos paskyroje: manau, jog tikrai atrasite įdomių receptų, kuriuos išbandysite ir savo namų virtuvėje.
Indre, esate rašiusi, jog jūsų instagram paskyra atsirado: „sveikos mitybos apsėdimo laiku“. Gal galite plačiau papasakoti apie šį laikotarpį – kodėl sveika mityba ir greiti rezultatai, tuo periodu, jums buvo itin svarbūs?
Iš tiesų, tai tik dabar suvokiu, kad instagramo paskyra atsirado tuo laiku, kai socialinėje erdvėje labai stipriai pradėjo plisti liekno kūno kultas. Pirminė some_thing_about_food idėja buvo tiesiog pagaliau atrasti vietą, kur tvarkingai galėčiau sutalpinti maisto fotografijas, kad išgelbėčiau telefono atmintį. Vis dėlto, galiausiai labai greitai ir pati atsidūriau netinkamame lieknėjimo sūkuryje. Visos matomos reklaminės „prieš ir po“ nuotraukos paveikė ne visai tinkama linkme, todėl norėjau matyti save kitokią – čia ir dabar. Ir kas blogiausia, nesigilindavau, kodėl turėčiau elgtis vienaip ar kitaip, kodėl turėčiau atsisakyti kažkokių maisto produktų. Tiesiog visiškai aklai pasitikėdavau ir vadovaudavausi mintimis ar teiginiais, kuriuos perskaitydavau socialiniuose tinkluose. Va čia ir buvo esminė klaida – nesupratimas, jog visų kūnai ir organizmai yra kitokie ir ne viskas, ką matai socialinėje erdvėje, yra tikra bei tinkama tau. Taip, kad valgyti kartu agurkus su pomidorais tikrai galima (šypteli). Tai viena iš mano mėgstamų frazių, atskleidžiančių ir leidžiančių įsivaizduoti, į kokią absurdišką situaciją buvau save įtalpinusi, nesuvokdama, kad socialinėje erdvėje kritinis mąstymas yra būtinybė.
Kada įvyko lūžis, kai supratote – svarbiau balansas, meilė sau, savo kūnui, o ne griežtos mitybos taisyklės?
Visas šis lieknėjimo kultas mane buvo supažindinęs su ne visai tinkamais žmonėmis, kuriais labai tikėjau. Atrodydavo, tai, ką matai viešoje erdvėje, – negali tau meluoti. Su tokiais įsitikinimais neleisdavau sau mėgautis progomis, jaukiomis akimirkomis. Momentus su brangiais žmonėmis, kurie gali gyvenime nebepasikartoti, iškeisdavau į baimę, maisto skaičiavimą ir gąsdinančias mintis, kad jei šiandien pavakarieniausiu mieste su šeima, rytoj badausiu, nes juk šiandien sau leidau per daug ir nusižengiau sudarytam planui.
Esminis lūžis įvyko tuomet, kai sėdėdama geriausios draugės gimtadienyje, visiems aplink juokaujant ir mėgaujantis tortu, aš griaužiau paprikas ir sakiau sau: kokia šaunuolė, kad susilaikau nuo pagundų... Tik dabar suvokiu, kad jau tuomet mintyse kalbėjo ne tikrasis pasididžiavimas, o varpais skambino valgymų sutrikimų pradžia. Ir štai čia pasireiškia gyvenimo ironija: kaip socialiniai tinklai įtraukė mane į visą šią suirutę, taip ir iš jos ištraukė. Būtent instagrame sutikau daug žmonių, kurie buvo įstrigę tame pačiame draudimų pasaulyje. Taip, diena iš dienos, vieni kitus drąsindavome tiesiog valgyti, t. y. nebijoti ir valgyti. Ir taip, po dviejų metų darbo su savimi, atsirado tikras suvokimas, kas yra ir turi būti balansas kiekvieno mūsų kasdienybėje. Tai tik vienas iš įrodymų, jog socialinė erdvė gali būti naudingas dalykas, jei jis naudojamas tinkamai.
Esate maisto tinklaraštininkė, tad akivaizdu – gaminti mėgstate. Visgi, ar taip buvo nuo pat mažumės? Ar, vis dėlto, pomėgis gaminti išsivystė vėliau?
Kaip ir meilė sau, taip ir maisto gaminimas mano gyvenime atsirado palaipsniui. Iš tiesų, po šio maisto tinklaraščio atsiradimo galiu drąsiai pasakyti, kad niekad niekam gyvenime nėra per vėlu. Nori išmokti groti pianinu, nors jau seniai pamiršai kas yra mokslai? Pabandyk. Nori keliauti vienas? Pirmyn, nes gal iš tiesų tau tai patiks. Nori nusidažyti ryškiai plaukus, bet tau jau 50? Na ir kas? Dar studijuodama antrame kurse, aš kas kartą googlindavau, kaip išsivirti grikius bei mamos klausdavau, kiek laiko turėčiau virti kiaušinius. Buvau jau praradusi viltį ir sakydavau, jog mano ateities vyras tikrai privalės mokėti gaminti. Tačiau mano mama nuo mažumės man kartodavo, jog kai ateis laikas – išmoksi gaminti ir tu. Pasirodo, tikrai nemelavo! O prie to prisidėjo ir matomas sektinas mamos pavyzdys, kaip galima skaniai ir greitai apsisukti virtuvėje.
Žvelgdama į jūsų instagram paskyrą susidariau įspūdį, jog jums svarbus ne tik maisto skonis, tačiau ir estetinis vaizdas. Ar taip buvo nuo pat pradžių, kai pradėjote gaminti?
Ir iš tiesų, mano pirminiai patiekalai buvo labiau gražūs nei skanūs. Bet toks estetikos siekimas pasiteisindavo ir sužaisdavo mano naudai: žmonės, paragavę ne visai pavykusio patiekalo, būdavo mažiau liūdni dėl skonio, nes tuo pat metu galėdavo grožėtis ir sukurtu vaizdu prieš save. (juokiasi)
O sukūrus instagramo paskyrą ta estetika išliko iki šių dienų. Ji tapo laiko patikrintas dalykas mano kasdienybėje, nes, kalbant atvirai, šviesios spalvos mane visuomet motyvuoja. Atrodo, jog pasižiūri į tai, kas šviesu ir viduje pasidaro tiesiog gera. Todėl tokį šiltą pojūtį norėjosi išlaikyti ir perduoti kitiems. O kadangi minčių pastoviai turiu per daug, taip tarp maisto atsirado ir paveikslėliai, po kuriais slepiasi mano mintys.
O kaip nusprendžiate, kokiais receptais verta pasidalinti su auditorija?
Kalbant apie receptų pasirinkimą, tai iš tikrųjų dažnai tai būna spontaniškas dalykas. Tarkim, pamatai įdomią idėją internete ir jau savaime kyla noras ją išbandyti ir patikrinti: ar tai tikrai realus variantas, ar yra taip skanu, kaip ir sakoma. Visgi, pastebėjau, kad favoritai vis dar išlieka desertų pasaulio atstovai. Nors pati vis pagalvoju, jog reikia rasti kasdienybėje naujų pietų ar vakarienės variantų, bet mintys vis tiek nukrypsta prie naujų desertų paieškų. Anksčiau labiau viską planuodavau, nes buvau įsitikinusi, kad reikia kažkokių mandresnių patiekalų variantų. Galvodavau, jog negaliu pateikti tiesiog makaronų su sūriu recepto, todėl jį išplėsdavau tiek, kad visą pusdienį pati kankindavausi virtuvėje. Dabar mano šūkis virtuvėje yra toks: paprastai, greitai, skaniai, pakartojam. Iš tikrųjų, tai pasidarė labai gaila brangaus laiko visoms įmantrybėms, kurios tikrai dažnai gaudavosi net nevertos dėmesio. Laikui bėgant praktika įrodė, kad visas genialumas slypi paprastume.
O kaip yra su maisto fotografijomis – ar tai užima daug laiko, kainuoja daug pastangų?
Panašus požiūris, kaip apie maisto gaminimą, išsigrynino ir apie maisto fotografijas. Stengdavausi išgauti kažką, ko pati nežinodavau. Tada nervindavausi, stresuodavau, nepadėdavo ir dešimtys dekoro elementų. Dabar, kas kartą, svarbiausia natūrali dienos šviesa, idėja ir nebandymas lygiuotis į kažką. Tiesa, dar ir dabar atsiranda žmonių, kurie sako: tai ką čia... vienas du ir nufotografuoji tuos makaronus. Bet iš tikrųjų, jei reikėtų susumuoti idėjos paieškas, produktų išsidėliojimą, gaminimą, tvarkymąsi, fotografavimą, nuotraukos koregavimą, aprašymą... Tai jau ir geras darbo dienos pusdienis gaunasi (šypsosi). Galėčiau trumpai pasakyti, kad smagiausia dalis gaminti ir ragauti, įtempčiausia – fotografuoti, paprasčiausia – aprašyti, o dažniausiai įvykdoma per kelis kartus – atrasti idėją.
Viena iš jūsų tinklaraščio rubrikų – ledų apžvalgos. Konkretaus prekės ženklo įvardinti neprašau, tačiau apibūdinkite: kokie yra jūsų mėgstamiausi/svajonių ledai?
Iš tikrųjų, tai maisto tinklaraščio sekėjų dėka gavau naują statusą savo gyvenime – ledų ambasadorė. Matyt, man ta meilė ledams išliko nuo mažų dienų, kai žiemą, atšalus orams, ledų valgymas būdavo retas reiškinys ir ta akimirka tapdavo ypatinga ir šventine. Net gera viduje pasidaro prisiminus tą kasmetinį momentą savo galvoje, kai vaikystėje Kalėdų ir Naujųjų metų dienas lydėdavo karališki karameliniai ledai su riešutais. Gali pasirodyti, kad visi ledai yra vienodi, tačiau net būtų galima nustebti, kiek skirtingų ledų formų, struktūrų, skonių ir pojūčių galima atrasti. Man leduose, kaip ir bet kokiame maiste, svarbiausia – skirtingos tekstūros viename. Todėl net neabejoju, kad mano svajonių ledai būtų ant pagaliuko, aplieti storu sluoksniu šokolado, kuriame slėptųsi riešutų gabaliukai, o viduje atrastume riebią tikros grietinėlės ir karamelės draugystę! Pasakoju ir pati vos seiles nulaikau (juokiasi).
Trumpam pamirškime desertus ir papasakokite, koks patiekalas (ne desertas) šiuo metu – jūsų favoritas?
Va čia jau turiu stabtelėti ir pagalvoti, nes iš karto galvoje pradėjo suktis desertai (šypsosi). Bet kalbant apie nesaldų patiekalą, kurį galėčiau valgyti ir valgyti... Tai yra trys pasirinkimai, kuriuos galėčiau įvardinti su lygybės ženklu: jaučiu visišką priklausomybę paprasčiausiems rytiniams sumuštiniams su avokadu, lašiša ir kiaušiniu, saldžiarūgščiai vištienai ir... Mamos bulviniams blynams. Tik duokit man juos ir gyvenimas iš karto taps daug gražesnis!
„Meilė sau ir maistui“ – taip apibūdinate savo tinklaraštį. Gal turite kažkokių ritualų, kurie skirti būtent meilei sau?
Visada ir sau kartoju, ir kitiems primenu, jei paklausia nuomonės, – neverta vaikytis madų. Meile sau gali tapti absoliučiai bet kas: jei žymus blogeris jums sako, jog norint mylėti save turite skaityti knygas, tai tikrai nereiškia, kad ir jums knygos– meilė sau, ypač jeigu jūs net nemėgstate skaityti.
Kalbant apie meilę sau, tai tokie žodžiai kaip būtina, draudžiama ar privaloma – nėra suderinami. Aš pati labai daug klaidžiojau ir labai daug išbandžiau, kad dabar galėčiau tvirtai pasakyti: man meilė sau yra kokybiškas miegas, knyga prieš miegą, komplimentas sau prieš veidrodį, nebijojimas reikšti savo nuomonės ir judėjimas. O iš tokių mažų dalykų susideda ir visa dienos rutina, kuri leidžia palaikyti tvirtą pagrindą po kojomis ir kuo mažiau mėtytis.
Beje, komplimentas prieš veidrodį buvo vienas iš tų metodų, kuris padėjo pradėti labiau mylėti save, o ne kas kartą prieš jį atsistojus vertinti savo šlaunų apimtis. Stovėdavau prieš veidrodį tol, kol rasdavau už ką save nuoširdžiai pagirti ir tai negalėdavo būti gražus mano vidus. Nes jei pradėjai savęs nemylėti dėl fizinių ir akivaizdžių tau dalykų, tai juos ir bandyk pamatyti kitu kampu, kad ir kaip pradžioje bus nejauku ar atrodys neįmanoma.
Pabaigai: kokį patarimą galėtumėte duoti žmogui, kuris, šiuo metu, yra praradęs sveiką santykį su maistu?
.Patarimas būtų tik vienas: nepulkite į viską stačia galva. Kaip per dieną neįkritote į šias aplinkybes, taip per dieną ir neišlipsite. Tikiu, kad gali būti tokių žmonių, kurie supyks, nes tai nepatogi tiesa ir galbūt jie tikisi paguodos bei stebuklingo metodo. Bet tokia ta realybė.
Nespauskite savęs į rėmus ir nekartokite, kad šiandien dar patinginiausiu, pavalgysiu, o va jau nuo rytojaus... Taip nebūna. Pradėkite po truputį vaikščioti, po truputį didinti suvalgomų salotų kiekį, dažniau pasidėkite prieš akis vandens gertuvę, rečiau sverkitės, dažniau pirkite savo dydžio drabužius, o ne laukite, kol vėl tilpsite į senuosius. Dažnai žmonės nežino, kodėl jie nori pokyčių. Paklausus, jie dažniausiai parodo nuotrauką, kad va aš tai norėčiau atrodyti taip. O kodėl? Dėl ko? Kas tada konkrečiai pasikeis? Taip sakydavau ir aš, o būtent čia ir yra klaida, nes žmonėms trūksta ne motyvacijos, o paprasčiausio aiškumo. Dabar žinau, kad kokybiškai miegant – dingsta potraukis valgyti viską iš eilės, skaitant knygą prieš naktį – nurimsta mintys, o aktyviai judant – didėja pasitikėjimas savimi.
Verta ne egzistuoti dėl svorio, o gyventi dėl savęs. Kaip Aurimas Juodka yra pasakęs: ,,Galima gyventi vos vieną kartą per 20 metų arba galima gyventi 20 kartų vos per vienus metus“ (nusišypso).
Ačiū jums už pokalbį!
Autorė: Rut Javič
