Этот веб-сайт использует файлы cookie. Продолжая использовать веб-сайт, вы соглашаетесь с нашей Политикой использования файлов cookie. Более подробная информация о файлах cookie.

Принять
+ Предложить ресторан
Новости

Maisto technologė ir tinklaraštininkė Ugnė Ulickienė: „Bendrystė su žmonėmis per maistą ir kūrybą – mano kraujyje“

2022-08-12
Опубликовать вашу статью

Susisiekusi su maisto technologe bei tinklaraščio „Ugnė food“ (instagram: ugne_food) autore Ugne Ulickiene dėl interviu, gana greitai sulaukiau teigiamo atsakymo. Vis dėlto, suderinti laiką buvo kebloka – moteris išties be galo užimta. Nepaisant to, galiausiai laiko atsakyti į klausimus ji atrado. Tad kviečiu skaityti mudviejų pokalbį apie tai, ką Ugnės gyvenime reiškia maistas ir jo ruoša, kodėl moteris pasirinko maisto technologijos studijas, bei apie tinklaraštį ir jo užkulisius. Beje, šiame interviu Ugnė pasidalino ir atostogų meniu sudarymo gairėmis – manau, jog tai itin aktualu vasaros sezonu, kai daugelis iš mūsų planuojame poilsį. 

 

Ugne, viename interviu esate minėjusi, jog dar paauglystėje supratote, kad maistas nėra tik kuras kūnui – tai kur kas daugiau. Gal galite plačiau papasakoti, kas tas „kur kas daugiau“? Kokių prisiminimų, susijusių su maistu, turite iš vaikystės/paauglystės?

Ne viename instagram įraše esu minėjusi ir dažnai kalbu apie tai, kad maistas man – emocija, o jei šią temą nagrinėtume giliau, prieitume prie to, kad maistas yra energija. Visos energijos atneša nuotaiką arba emociją. Apie energetinį maisto poveikį sužinojau dar 2015 m., kai dirbau prie vieno projekto – knygos leidimo. Tame projekte domėjausi RAW mityba. Jau daugiau nei šešis metus gyvenu su požiūriu, kad maistas generuoja energiją. Pavyzdžiui, aštrus maistas generuoja jėgos energiją, kartais net pykčio ir tai nėra blogai. Pyktis yra viena gražiausių emocijų, nes tai vienintelė emocija, kurios funkcija – jėga, o su sprogstamąją jėga žmonės laimi aukso medalius.

Kalbant apie vaikystę, mane labiausiai džiugindavo pats maisto ruošos procesas. Atmintyje dažnai suku gražiausius atsiminimus apie tai, kaip būdama mokyklinukė per pietų pertraukas bėgdavau pas močiutę, kad pamatyčiau kaip ji gamina „ežiukus“ ar „kokorus“. Atrodė, viskas taip lengva, pagaminta su meile, rūpesčiu... Su tokia emocija gaminu ir aš. Esu ne kartą girdėjusi žmones sakant, kad maisto ruoša yra darbas, aš virtuvėje niekada „nedirbau“ – vienas malonumas planuoti meniu ir gaminti. Jei emocija nėra teigiama – tiesiog negaminu, gamina vyras arba einame valgyti į restoraną (šypteli).

 

Esate baigusi maisto technologijos studijas. Kaip jos praplėtė jūsų suvokimą apie mitybą? Kodėl rinkotės šias studijas, o ne, pavyzdžiui, kulinarijos studijas?

Maisto technologijų studijos nuo kulinarijos skiriasi tuo, kad vienos studijos yra apie maisto mokslą, produktų sandarą, jų kūrimą, derinimą tarpusavyje ir paruošia maisto technologus, kurie nori dirbti maisto pramonėje, gamyboje, kurti prekes/produktus, gebėti užtikrinti maisto saugą pagal galiojančius įstatymus, reglamentus. Kitos studijos – kulinarijos – skirtos būsimiems šefams, norintiems pažinti virtuvę, įrangą, inventorių ir gaminti, gaminti, gaminti (šypsosi).

Mano pasirinkimą lėmė tai, kad man visada patiko chemija, ypač paskutiniais mokslo metais supratau, kad gilinimasis į dokumentus yra man artimas. Tiesa, net nenumaniau, kaip dėliosis profesinis kelias ir kur mane nuves šie mokslai, bet atsukus laiką atgal – nieko nekeisčiau. O kulinarijos studijoms durų dar neužveriu, šiais metais mokiausi kulinarijos pas vieną geriausių šefų Lietuvoje – Liutaurą Čepracką. Susitikimai su juo įkvėpė toliau plėsti žinias kulinarijoje vien tam, kad pati gebėčiau profesionaliau gaminti. Greičiausiai – tiesiog namuose arba mažoms kompanijoms (šypteli).

 

Šiuo metu vedate dviejų tipų mokymus: vieni iš jų skirti viešojo maitinimo bei prekybos sektoriui. Trumpai papasakokite, su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria restoranai, kavinės, t. t.? Ar juos sprendžiant įprastai reikalingas loginis, struktūrinis mąstymas, ar, visgi, tai reikalauja ir nemažai kūrybinių pastangų?

Mokymų temos, dėl kurių kreipiasi į mane yra mityba, meniu planavimas/kūrimas, maisto saugos ir kokybės užtikrinimas viešojo maitinimo įstaigose. Vis tik, kalbant apie viešąjį maitinimą ar prekybą, pastaruoju metu dažniau konsultuoju įmonių vadovus, kuriems padedu užtikrinti maisto saugą kavinėse, cechuose.

Yra ir tokių projektų, kai kreipiasi labai šaunūs žmonės su nuostabiomis verslo idėjomis (prekių, produktų, kavinių), bet nieko nesupranta apie produktų kūrimą, technologijas ar neturi jokio plano kaip atidaryti tą svajonių kavinę. Aš tas svajones linkusi paversti realybe labai greitai ir lengvai. Keletą metų dirbau su širdžiai mielais projektais, meniu atnaujinimais, patiekalų kūrimu. Tai tikrai buvo viena įdomiausių mano, kaip laisvai samdomos darbuotojos, patirčių, nes gamindavau namuose, kurdavau receptus, juos klientai pirko kartu su receptūromis, o vėliau ragavo visa Lietuva.

Didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria įmonės šiuo metu – darbuotojų kaita ir dokumentacija. Viskam jau yra puikių, inovatyvių sprendimų, reikia tik judėti į priekį ir teikti prioritetą kokybei. Klientai bei pirkėjai Lietuvoje labai gerai žino ko nori.

 

Vedate mokymus ir namų ūkiams – žmonėms, kurie nori išmokti planuoti savo meniu. Kokias žmonių klaidas, planuojant mitybą, pastebite dažniausiai?

Didžiausia klaida, kurią žmonės patys įvardina, kai kalbamės apie mitybą, meniu planavimą yra neplanavimas. Bėda ta, kad mes visi mokėmės kaip skaičiuoti ir rašyti, bet kaip valgyti mokė tik namuose, jei tai darė išvis. Išsiugdyti tinkamus įpročius nėra lengva, tam reikia laiko, nuoseklumo ir tinkamo vedlio. Aš sukūriau metodiką, kurios laikantis žmonėms tinkama mityba ir meniu planavimas tampa įpročiu. Niekada jokie straipsniai, knygos nesuveiks taip gerai, kaip suveikia realus tavo paties pavyzdys, kai matai, kad suderinęs mitybą pagerini sveikatos rodiklius, o planuodamas meniu nebeišmeti maisto, sutaupai pinigų ir laiko.

 

Papasakokite, kaip maitinatės pati: kokius produktus stengiatės įtraukti į savo kasdienį racioną?

Stengiuosi valgyti intuityviai. Prieš keletą mėnesių dar nevalgiau mėsos, o dabar ją valgau. Kadangi esu planuotoja, žinau, kokia savaitė darbe ir asmeniniame gyvenime manęs laukia. Apžvelgusi ją – dėliojuosi patiekalus pagal dienos aktyvumą. Dienomis, kai dirbu prie kompiuterio, renkuosi daugiau baltymų, skaidulų, riebalų turinčius produktus, o kai važiuoju į susitikimus, komandiruotes, įterpiu daugiau sveikų angliavandenių. Pirkinių krepšelyje dažniausiai šie produktai – agurkai, salotos, žolelės, cukinijos, brokoliai, avokadai, bananai, obuoliai, uogos, avižos, grikiai, viso grūdo makaronai, vištiena, jautiena, įvairiausia žuvis, jūros gėrybės, riešutai, varškė, kefyras, kiaušiniai. Geriu daug vandens ir žolelių arbatų, negeriu kavos.

 

Ar save galėtumėte įvardinti kaip drąsią valgytoją? Turiu omenyje ar mėgstate eksperimentuoti, išbandyti dar neragautus ingredientus, skonių derinius? Ar, visgi, dažniau renkatės tai – kas pažįstama?

Darbo dienomis esu gan nuobodi valgytoja, spalvingiausias maistas – tiršti kokteiliai ir skirtingi omletai su daržovėmis. Tačiau savaitgaliais – kuriu, išbandau naujus, dažniausiai šiek tiek kaloringesnius patiekalus. Lygiai taip pat eksperimentuoju, kai kuriu meniu šventėms ar susitikimams su draugais – renkuosi ingredientus, prieskonius pagal pasaulio virtuvę, kurią noriu gaminti.

 

Pakalbėkime apie jūsų tinklaraštį. Teko skaityti, jog jį sukūrėte dėl poreikio atrasti savo kūrybiškąją asmenybės pusę. Tai tarytum atsvara jūsų vidinei perfekcionistei. Kaip manote ar pavyko? Ar, visgi, perfekcionizmas jus lydi ir kuriant tinklaraščio turinį?

Pirmuoju receptu instagrame pasidalinau 2018 m. sausį. Per daugiau nei keturis metus važiavau tarsi amerikietiškais kalneliais savo kūrybiniame kelyje. Buvo laikotarpis, kai iš savęs be proto daug reikalavau. Buvau ir savimi nusivylusi, ir džiaugsminga, pasitikinti, bet beveik visą laiką išlikau perfekcionistė –  tuo metu dariau geriausiai kaip sugebėjau.

Šiandien mano tinklaraštyje 270 receptų, kuriais pasitikiu, nes ne vieną esu ištrynusi, perkūrusi, iš naujo įkėlusi. Dabar, jei keliu receptą, jis būna lengvas ir atspindi mano nuotaiką. Jaučiuosi kaip niekada laisva: šiandien renkuosi kelti turinį tuomet, kai noriu,  o ne tada, kai manau, kad reikia.

 

Kaip nusprendžiate, kokiu receptu verta pasidalinti su sekėjai: spontaniškai ar planuojate?

Ilgą laiką naudojausi programomis, kurios padėjo viską suplanuoti, kada kokį įrašą reikia įkelti. Tačiau pasikeitus gyvenimo filosofijai, kad „reikia“ tai tik oro ir vandens, o ko „noriu“ – renkuosi, jokių planų instagramo turiniui nebeturiu. Viskas vyksta spontaniškai.

 

Tinklaraštyje dalinatės ne tik receptais, asmeninio gyvenimo akimirkomis, tačiau ir meniu planais, už kuriuos kiti specialistai įprastai ima pinigus. Kodėl? Ar nėra jausmo, jog save, šioje vietoje, kiek nuskriaudžiate?

Instagramas man visada buvo maloni veikla, kurią vadinau hobiu. Taip, instagrame mane pastebėjo įmonės, partneriai, su kuriais dirbame, tačiau reklaminių įrašų nekuriu, dalinuosi tuo, kas, mano manymu, naudinga. Meniu planais dalinuosi nemokamai, nes jais pati naudojuosi, tik keli iš jų yra skirti tam tikroms grupėms – vaikams, vegetarams. Visi kiti – universalūs. Kai žmonės susisiekia asmeniškai ir prašo meniu savo šventėms, arba turi tam tikrų alergijų, maisto netoleravimų, tada individualius meniu kuriu už simbolinį mokestį ir jais viešai nesidalinu.

 

Galbūt pastebite tam tikras tendencijas – kurie jūsų įrašai susilaukia daugiausiai sekėjų dėmesio?

Didžiausio dėmesio susilaukia skanūs, labai kaloringi ir paprasti tortai, bei desertai. Tiesa, aš ir pati jaučiu didžiausią malonumą juos kurdama... Meilę šokoladui manyje pažadino praktika šokoladinėje, kuri ir tapo mano pirmuoju darbu, susijusiu su maistu. Iki šiol konditerijai jaučiu didelę simpatiją, gaila, kad progų ne tiek daug, kiek norėčiau, o laiko gaminti ir kitiems namams neturiu.

Taip pat didelio dėmesio sulaukė visi meniu planai: žmonės supranta, kad jiems skiriu daug laiko, nes viename įraše pateikiu ne tik planą, bet ir pirkinių krepšelius, receptus. Šiuo metu mano profilyje yra 17 meniu planų.

 

Dar žiemą dalinotės įrašu, kuriame pasakojote apie atostogų meniu planavimą. Gal galite apie tai trumpai papasakoti ir mūsų skaitytojams? Vasaros sezonu tai itin aktualu.

Kartais norisi „viskas įskaičiuota“ atostogų, bet kur kas dažniau svajoju apie atostogas sodyboje arba viloje, kur būtų virtuvė ir galėtume drauge su vyru, šeima ar draugais pasigaminti maistą.

Iš anksto sukurtas meniu tenkina kiekvieno poreikius –  sutaupoma pinigų ir, dažnu atveju, valgoma kur kas skaniau nei kavinėse. Žingsniai paprasti – aptariamas biudžetas, išsiaiškinama, gal kas turi savo firminius patiekalus, kuriais norėtų pavaišinti, pagaminti būtent juos. Toliau –kiekvienas įvardina poreikius, norus, alergijas, netoleravimus. Pradedama dėlioti viską į lentelę. Įsivertinama, galbūt norėsis tam tikrus pusryčius, pietus ar vakarienes valgyti ne namuose. Dėliojami patiekalai, kurie būtų lengvai paruošiami, skanūs, jums gerai žinomi ir ne kartą gaminti. Gautu meniu pasidalinama su bendrakeleiviais. Gavus patvirtinimą einama prie receptų surašymo, tuomet pirkinių krepšelio.

Pirkinių krepšeliu taip pat pasidalinama su bendrakeleiviais, kad būtų surinkti namų likučiai: gal kas turi reikiamų raugintų agurkų, ryžių, prieskonių ir jų nereikės pirkti. Paskutinis žingsnis planavime – išsiaiškinama, koks inventorius (keptuvės, indai, įrankiai) bus atostogų vietoje ir ko trūksta pagal patiekalų sąrašą. Nepamirštame tų daiktų pasiimti iš namų.

 

Pabaigai, papasakokite apie savo ateities planus. Galbūt ketinate sukurti naujus mokymus, plėsti prekės ženklą „Ugnė food“ ar išleisti knygą apie meniu planavimą? Pasidalinkite.

Bendrystė su žmonėmis per maistą ir kūrybą – mano kraujyje. Kokių planų aš tik neturiu: noriu ir mokymų, ir gaminti su žmonėmis, bet viskam savas laikas. Garsiai kalbėti apie planus nemėgstu, mieliau dalinuosi rezultatais. Galiu tik pasakyti, kad šiuo metu nesidalinu receptais, tačiau kuriu juos ir toliau. Kaip jie pasieks skaitytojus – sužinos mane sekantys, tikiuosi, per artimiausią mėnesį.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Autorė: Rut Javič