Ne vien tik kebabai

Antai pačiame sostinės centre, Pilies gatvėje įsikūrusios kebabinės (beje, priklausančios europiniam tinklui „Euro Donner“) savininkai nusprendė, taip sakant, atlikti kokybinį šuolį ir po kavine esančiame rūsyje įkūrė restoraną „Baku-Ceyhan“. Šiedu miestų pavadinimai  nusako ir įstaigos virtuvės geografiją: Baku, kaip žinia, yra Azerbaidžano sostinė, o Ceyhan yra nedidelis miestas Turkijos pietryčiuose.  Į meniu taip pat yra įtraukta ir keletas gruzinų virtuvės patiekalų. Pasak vieno kavinės savininkų, Ibrahimo Gulijevo, didžiausią restorano klientūros dalį sudaro ne vietos musulmonai, o lietuviai, pabuvoję Turkijos kurortuose ir įsijautę į vietinės virtuvės skonį.

Į atidarymą gausiai susirinkę svečiai galėjo paskanauti puikiai paruoštų patiekalų bei užkandžių: azerbaidžianietiško plovo ir dolmos, turkiško avienos pjaustinio ir pupelių troškinio, gruziniškų chačiapurių ir daugelio kitų patiekalų. Lietuvos ir Azerbaidžano virtuvių bendradarbiavimą įkūnijo nepaprastai  skani „silkė pataluose“ su granatų padažu.  Padavėjų komanda sparčiai rikiavo ant stalo vis naujus patiekalus, kurių tarpe večiai pasigedo tik vieno esminio  „komponento“ – alkoholio. Mat, restorano šeimininkai yra praktikuojantys musulmonai, visą meniu sudarę pagal savo tikybos ir gyvensenos tradicijas. Teko pasitenkinti  turkišku airanu, kola bei mineraliniu vandeniu. Vakarą, palydėtą turkiškos muzikos, užbaigė arbata, vaisiai ir egzotiški saldėsiai.

Rašant apie viešojo maitinimo įstaigas, visuomet tenka įvertinti ne tik esamą maisto ir aptarnavimo kokybę, bet ir raidos perspektyvas. Vertinant jas, tenka atsižvelgti į keletą faktorių. Pirma, restorano įėjimas  yra „paslėptas“ po prasčiokiška kebabinės iškaba, o greitojo maitinimo įstaigų solidesnė publika paprastai  vengia. Antra, Senamiestyje esančią turkišką kavinę, tikriausiai, aplenks perspektyvi vartotojų grupė – užsieniečiai. Juk ne kebabų valgyti jie čia atvažiavo! Trečia, idėjinė prohibicija atima iš „Baku-Ceyhano“ savininkų  esminį  pelno šaltinį – ne paslaptis, kad didžiąją pinigų dalį mūsų restoranai ir barai užsidirba iš alkoholio. Na, koks gi šašlykas be alaus? Na, ir pagaliau ketvirta - nacionalinių virtuvių restoranams Lietuvoje apskritai sekasi sunkiai , kadangi didžioji publikos dalis neturi pinigų ir ryžto „kulinarinėms ekskursijoms“. Žodžiu, optimizmui vietos nedaug. Na, sakykim, kebabus išpirks jaunimas ir studentai. O restorano patiekalus? Nors gal prognozės nepasitvirtins, ir šeimininkų  verslo  ambicijų dėka „Baku-Ceyhan“  klestės ilgus metus.. Tepadeda jiems Alachas!