Vakaras prasideda lygiai pusę septynių. Į Blanš aikštę Pigalyje, pačioje garsiojo Monmartro papėdėje, suvažiuoja autobusai. Iš jų pabyra amerikiečiai pensininkai, japonai, apsikarstę foto- ir vaizdo kameromis, vokiečių poros. Iš vargais negalais atrastų stovėjimo aikštelių traukia iš provincijos atvykę prancūzai. Tą vakarą tenka atsisakyti sportbačių ir beisbolo kepuraičių. "Mulen Ruže" privalomi vakariniai drabužiai.
Kankanas po kepsnio
Didelėje, spindinčioje salėje, išmuštoje raudonais apmušalais ir apklijuotoje Tulūzo-Lotreko plakatais, gausybė staliukų, prie kurių gali susėsti 850 svečių. Tarp jų tylutėliai nardo 75 padavėjai. Sidabriniuose kibirėliuose atvežamas šampanas. Vos svečiams spėjus suvilgyti lūpas kaipmat pradedami nešti užkandžiai iš trijų galimų kompleksų. Armija patarnautojų, vadovaujama ceremonimeisterio pono Anri, sukasi kaip vijurkai, tačiau ir svečiams nevalia delsti - viskas turi būti suvalgyta iki devynių valandų vakaro, nes po to - dvi valandos reginių.
Uždanga pakyla ir prieš žiūrovų akis atsiveria senasis "Mulen Ružą" supantis parkas. Į sceną subėga grakščios šokėjos, pasipuošusios stručio plunksnomis, ir atletiški vyrukai. Pradžiai truputis nostalgiškos muzikos ir scena, primenanti, koks kadaise buvo "Mulen Ružas". Paskui scenoje pasirodo Indonezijos deivės, dramblys ir pilnas gyvačių akvariumas, į kurį vėliau įlenda nuoga šokėja. Kituose cirko numeriuose pasirodys pilvakalbiai ir žonglieriai, klounai, Siamo dvyniai, akrobatai. Galiausiai - įspūdingas 60 "Doriss Girls" pasirodymas. Pačiai pabaigai keletas scenų iš "Mulen Ružo" istorijos ir pagrindinis programos numeris - aštuonios minutės kankano, kurį atlieka merginos neįtikimai ilgomis kojomis.
Per visą spektaklį žiūrovai sėdi akis išpūtę. Sinchroniškumas, tempas ir choreografija pasaulyje neturi sau lygių. Moterys grakščios ir lanksčios, kostiumai sukurti italų dizainerių, bateliai ir stručio plunksnos pagaminti garsiausių pasaulio specialistų. Visur matyti profesionalumas, nes šiuolaikinis šou verslas negali be to išsiversti.
Tik turistams
Prieš 23 valandą uždanga nusileidžia ir svečiai klusniai išsiskirsto, užleisdami vietą kitiems. Pakeliui jie užsuks į suvenyrų parduotuvę ir vis dar neatsipeikėję po spektaklio padaryto įspūdžio, pirks marškinėlių, laikrodžių, skėčių ir pakabučių su "Mulen Ružo" simbolika.
Ar jie suvokia, kad lankosi savotiškame etnografijos muziejuje? Šiandien "Mulen Ruže" jau nebepamatysi nė vieno paryžiečio - nebent lydėtų atvykusius svečius iš užsienio ar giminaičius iš provincijos, kaip Prancūzijoje vadinama visa, kas yra už sostinės ribų. Kartais dalykinės vakarienės gali pakviesti viršininkas. Didelės tarptautinės firmos noriai nuomojasi salę.
Tačiau pats, norėdamas atsipalaiduoti, paryžietis į "Mulen Ružą" neis nė už ką pasaulyje. Visų pirma, todėl, kad... ten skaniai nepavalgysi! Mat "Mulen Ružas", nors ir turi gerų virėjų, valgį gamina dideliais kiekiais, todėl nieko stebuklingo iš jų tikėtis negalima. Tai nė kiek netrukdo turistams, įsitikinusiems, kad ragauja prancūziškos virtuvės šedevrus.
Apartheidas Disneilende
Ne tik salėje nesutiksi prancūzo. Iš 60 "Doriss Girls" šokėjų tėra vos keletas vietinių merginų. Kitos - anglės ir australės, keletas rumunių ir italių, kartais pasitaiko ir viena kita lenkė. Mat privalomi tam tikri fiziniai duomenys - šokėja turi būti 170-175 cm ūgio, kas tarp prancūzių retenybė. Prieš šimtą metų taip pat buvo retenybė, tačiau tada tai neturėjo reikšmės. Šiuolaikiniame reviu šokėjų ūgis – labai svarbus. Nikol Kidman - viena aukščiausių Holivudo aktorių (178 cm) šiuo atžvilgiu idealiai tiko vaidmeniui filme "Mulen Ružas".
Kai kas mano, kad prancūzės nešoka "Mulen Ruže" ne vien dėl ūgio. Mat šis kabaretas Prancūzijoje neturi tokios geros reputacijos kaip užsienyje, ir ne tik tarp svečių, bet ir tarp pačių šokėjų.
"Gal tai ir keistoka, - sako australietė Marisa, jau 15 metų šokanti kabarete. - Tai prancūziškas spektaklis, prodiusuojamas užsieniečių ir skirtas užsieniečiams. Prancūzai "išsibarstė" pakeliui".
Drauge su "Šventosios širdies" bazilika, Monmartro gatvelėmis ir kavinuke "Deux Moulins", žinoma iš filmo "Amelija iš Monmartro", "Mulen Ružas" tapo savotišku Paryžiaus Disneilendu. Tačiau ne viskas garsiajame kabarete atrodo taip pasakiškai.
"Mulen Ruže" vyrauja ne tik rasizmas, - praėjusiais metais rašė dienraštis "Le Monde", kai kabaretui buvo iškelta byla. - "Mulen Ruže" vyrauja apartheidas".
Kai vienas jaunuolis, kurį į kabaretą padavėjo pareigoms nukreipė įdarbinimo biuras, atvyko į pokalbį, išgirdo neigiamą atsakymą. Mat vadovas, išgirdęs, jog vaikinas yra senegalietis, pareiškė: "Mes imame tik europiečius. Jokių spalvotųjų salėje, tik virtuvėje!"
Teisme kabareto atstovai pripažino, kad tokia nerašyta taisyklė. Salę aptarnauja vien baltieji, o virtuvėje dirba tik tamsiaodžiai.
Vyrai kraustėsi iš proto
Dabar rodomas spektaklis vadinamas "Feerija" (jau 60 metų visų spektaklių pavadinimai prasideda "F" raide), paliečia nostalgiškas stygas, primindamas "Mulen Ružo" istoriją. O ta istorija įdomi.
Įkurtas 1889 metais Monmartro kaimelyje, Paryžiaus apylinkėse, "Mulen Ružas" garsėjo
vakarėliais, kuriuose karaliavo amžiaus pabaigos patrakę šokiai: kadrilis, o paskui kankanas. Pastarasis, nors ir sugalvotas Anglijoje, šokiravo tenykštę puritonišką visuomenę ir populiarumo sulaukė tik pramogų ištroškusiame Paryžiuje. Pusnuogės šokėjos maskatavo kojomis, demonstruodamos kelnaites. Tai buvo revoliucingas žingsnis XIX amžiaus pabaigoje, kai vyrai kraustydavosi iš proto net matydami moters kulkšnis.
"Lankstumas mosuojant kojomis galbūt leidžia manyti apie tokį patį moralinį lankstumą", - buvo rašoma XIX amžiaus pabaigos vadove po Paryžių. Ir tikrai, dailios šokėjos nepasižymėjo dideliu kuklumu. Į bohemą ir įtartiną aplinką įsiliejo ir aristokratai bei miesčionys, geidžiantys pramogų ir susigundę fantastiškai prasta kabareto reputacija.
"Mulen Ružas" buvo toji vieta, kur susitikdavo ir ūždavo visas Paryžius. Čia naktis leido Tulūzas-Lotrekas, garsus dailininkas, neūžauga aristokratas bei puolusių moterų mylėtojas, savo drobėse įamžinęs kabareto šokėjas.
Labai padorus kabaretas
Vėlesniais metais "Mulen Ružas" atliko kabareto, operetės teatro, miuzikholo ir naktinio klubo funkcijas. 1945 metais jo scenoje dainavo Edit Piaf, debiutavo Ivas Montanas.
Nuo septintojo dešimtmečio su spektakliu pradėta derinti vakarienė. Pradėti statyti ištaigingi spektakliai, dažnai sukurti garsių choreografų, visų pirma reviu skiriant turistams. Imta skirti didesnį dėmesį profesionalumui, drabužių prabangai ir choreografijos tobulumui. Tačiau iš reviu dingo erotika ir pirmųjų metų spontaniškumas. Priešingai, kabaretas pataikauja turistų padorumo jausmui. O pramogų ištroškę paryžiečiai persikėlė į šiuolaikinį XII rajoną ir jame esantį "Ginguette Pirate" ir "Batofar" - madingiausius klubus-koncertų sales ant vandens. "Mulen Ružas" jau nebeįdomus, čia užsieniečiai rengia pramogas užsieniečiams.
Pagal užsienio spaudą
