Nepaisant haliucinacijas sukeliančios aukščio ligos, atšiaurių oro sąlygų, Tanzanijoje stūksančio 5895 metrų aukščio kalno viršūnę pasiekė 15 grupės narių. Dažniausiai tai pavyksta kas antram kopiančiajam.
Atgaivai keliautojai rinkosi safarį po nacionalinius parkus, 4 dienas gėrėjosi Tanzanijai priklausančia „prieskonių sala“ Zanzibaru.
Tanzanijos lietuvė siūlė likti Afrika 12 metų po svečias šalis keliaujančiam V.Bukauskui iki šio vasario, anot jo, buvusi baltoji dėmė. Ją pildyti keliautojas nusprendė nuo nedidelio Tanzanijos Mošio miesto. Iš čia 1889 metais Kilimandžaro link pajudėjo vokietis Hansas Mejeris, pirmasis pasiekęs aukščiausią Afrikos tašką.
Mošyje grupę pasitiko lietuvė Jolita Diorman, kuri su vokiečiu vyru Julianu ir sūnumi Tadu čia gyvena jau antrus metus. Afrikoje moteris labdaringai dirba Krikščioniškojoje jaunųjų moterų asociacijoje - moko neįgalius vaikus, taip pat dėsto lietuvių kalbą tarptautinėje mokykloje, vyras vykdo su energetika susijusį projektą.
Miestelyje Diormanų šeima turi namą, pro kurio langus matyti Kilimandžaras. Moteris tautiečiams siūlė likti ir gėrėtis kalnu iš tolo. „Panorėję galėjome sėdėti šezlonge po mango medžiu, valgyti šviežius jo vaisius, ir žiūrėti, kaip bendražygiai, sumokėję po 700 JAV dolerių (1970 Lt), lieja prakaitą kopdami į viršūnę. Per pusryčius geria vienus vaistus, kad galvos nuo aukščio neplyštų, o vakarieniaudami kitus, kad kraujas naktį lengviau tekėtų“, - sako drauge su kitais tokia galimybe nesusigundęs V.Bukauskas.
Pakirto haliucinacijos
Pasidaliję į dvi grupes, keliautojai kopė skirtingais maršrutais. Vadovaujami V.Bukausko pasuko klasikine trasa Marangu. Kiti lipo paskui pernai į aukščiausią planetos viršūnę Everestą pasiekusį alpinistą Saulių Vilių.
Jo pasirinktu maršrutu į Kilimandžarą lietuviai vienąsyk yra kopę tik su tarptautine grupe. Jis yra gražesnis nei kiti, bet mažiau lankomas, nes visos kelionės į viršų metu gyvenama palapinėse, be to, visą inventorių reikia gabentis patiems.
Lengvesniame Marangu kelyje nakvojama norvegų statytuose mediniuose nameliuose su gultais. Lipant šiuo keliu per dieną įveikiama po 1 km, bet taip skubant gresia atsidurti neštuvuose su dviračio ratu priekyje.
„Tokio „taksi“ paslaugų mums neprireikė, bet kildami į viršų sutikome nelaimėlį, kuris „biznio klase“ - prilaikomas penketo nešikų - važiavo žemyn. Kilimandžaro medicinos centro duomenimis, kasmet apie 50 kopiančiųjų miršta pakeliui į viršūnę“, - pasakoja liūdna statistika domėjęsis kelionės organizatorius.
Kopti į savanoje pūpsantį kalną vienišių alpinistų įgūdžių nereikia. Bet tvirtos kojos ir valia taip pat negarantuoja, kad pavyks pasidairyti nuo Afrikos stogo.
Besibraunantys į viršų turi įveikti 5 klimato juostas. Didžiausias išmėginimas - paskutinės dvi - aukštumų dykuma ir viršukalnė, kur deguonies kiekis sumažėja daugiau kaip perpus, čia didelė ultravioletinių spindulių radiacija, o naktimis spaudžia šaltis. Beje, temperatūros skirtumas tarp Kilimandžaro priekalnių ir aukščiausio taško sudaro nuo 30 laipsnių karščio iki 15 laipsnių žemiau nulio.
Aukščio ligos nepavyksta išvengti nė vienam kopiančiajam. Dažniausi jos požymiai - galvos skausmas, pykinimas, karščiavimas. „Tokių bėdų turėjo visi bendražygiai“, - prisimena V.Bukauskas. Tačiau kai kurių keliautojų organizmas į aukštį reagavo ypatingai.
„Ant kelio pamatau stiklo lapą, atremtą į akmenį. Nustembu, nes tokio daikto čia neturėtų būti. Lazdos smaigaliu baksteliu į stiklą ir jis sudūžta. Nematau jokių šukių. Tai haliucinacija. Staiga tiesiai po kojomis pamatau medinį laiptelį. Jokio upelio, jokios griovos. Einu per jį. Baksteliu į jį lazda, pasigirsta medžio garsas. Lieptas, kuriuo einu, įsiremia į kitą tokį pat, tik einantį skersai. Susidaro lieptų sankryža. Suvokiu, kad to negali būti, ir haliucinacija išnyksta“, - vaizdus, apnikusius likus 100 metrų iki viršūnės, vėliau kelionės dienoraštyje aprašė kaunietis Kęstutis Sakalauskas. Vyrui teko leistis nepasiekus išsvajoto tikslo.
Po kelių dešimtmečių ledo nebeliks
Kitiems bendražygiams kalnas buvo maloningesnis. Dvi dienas iki kopimo smarkiai karščiavusi Salomėja Jasinskaitė, pasiekusi 5 km aukštį, pasijuto daug geriau. Negalavimai moterį vėl užklupo, kai pasidžiaugusi viršūnėje saulėtekiu ji ėmė leistis.
V.Bukauskas sako, kad lipdamas jis pirmąsyk pajuto grėsmę sušalti. Nors kopti keliautojai išsirinko patį tinkamiausią laiką, savaitę prieš jiems atvykstant netikėtai subjuro oras. Kalno apačioje lijo, viršuje siautė pūga. „Tokiu metu tai buvo neįprasti reiškiniai. Nors oras kalnuose visuomet nenuspėjamas, kopimo sąlygas mums apsunkino klimato pasikeitimas“, - įsitikinęs keliautojas.
Pasak jo, kiekvienas, matęs Kilimandžarą, atmintyje jį nori išsaugoti gražiausio vaizdo, kai didžiausias pasaulyje kalnas vienišius, iškilęs savanos viduryje prieš 500 000 metų, iš tolo boluoja lengvai debesų pridengta sniego viršūne. Toks, jei pasitvirtins mokslininkų spėjimai, jis dar bus keletą dešimtmečių, vėliau dėl klimato atšilimo Ernesto Hemingvėjaus išgarsintų Kilimandžaro ledynų gali nebelikti.
Fredžio Merkurio gimtinėje
Į kalną lietuvių keliautojai užkopė ir nusileido per 6 dienas, dar tris praleido džipuose, nacionaliniuose Tanzanijos parkuose fotografuodami ir filmuodami laisvėje gyvenančius gyvūnus. Anot V.Bukausko, samariui pasirinkto laiko visiškai pakako: „Ilgiau spoksoti į liūtus, dramblius, antilopes būtų nebeįdomu“. Už kiekvieną safario dieną kempinguose nakvodavę keliautojai mokėjo po 100 JAV dolerių (277 Lt).
Pasak kelionės organizatoriaus, į Tanzanijai priklausančią Zanzibaro salą būtų verta vykti net neužsukus į Afrikos žemyną. Nuo jo rytinio kranto 40 km nutolusi sala poilsiautojus vilioja akinamo baltumo smėlio paplūdimiais, žydromis Indijos vandenyno gelmėmis, sodria augmenija, egzotiniais gyvūnais bei daugybe istorijos paminklų.
Ypač įspūdingas yra salos sostinės, taip pat Zanzibaro, senamiestis, saugomas UNESCO. Daugelis „akmeniniu miestu“ vadinamo senamiesčio namų XIX amžiuje pastatyti indų ir arabų pirklių. Išskirtinis senamiesčio bruožas - siaurų gatvelių labirintai ir žalvariu kaustytos drožinėtos namų durys. „Drožiniais duris, skrynias zanzibariečiai puošia iki šiol. Turėti tokias duris - kiekvieno privataus namo, restorano ar kitokios įstaigos šeimininko prestižo reikalas. Girdėjome versiją,
kad tokios puošybos tradiciją čia išpopuliarino atvykėliai iš Indijos“, - pasakojo V.Bukauskas.
Salos kolonistų - persų, Osmanų arabų, britų - laikus mena tvirtovės, mečetės, didžiulės bažnyčios, apleistos persiško stiliaus pirtelės.
1874 m. senamiestyje pastatytos anglikonų bažnyčios vietoje anksčiau buvo vergų turgus. Zanzibaras praeityje garsėjo kaip pagrindinė Rytų Afrikos prekybos vergais vieta. Čia toks reiškinys labiausiai klestėjo XVIII-XIX a., per metus turguje buvo parduodama apie 30 000 vergų. Prekybą žmonėmis uždraudus, Zanzibare vergai nelegaliai pardavinėti iki 1920 m.
Turistams salos sostinėje rūpi pamatyti ir namą, kuriame gimė Farukas Bulsara, vėliau išgarsėjęs kaip roko grupės „Queen“ lyderis Fredis Merkuris. Šiame name dabar veikia muziejus. Tačiau Zanzibare užrašų „Čia gyveno Fredis“ ir restoranų, pavadintų jo vardu, yra ne vienas.
Zanzibaras dar vadinamas Prieskonių sala. Prieš keletą amžių arabų užveistose plantacijose iki šiol auginamas cinamonas, kardamonai, kakava, vanilė, muskato riešutai, o gvazdikėlių užauginama daugiausia pasaulyje.
Sala taip pat žymi kaip vienintelė simpatiškų beždžionėlių kolobusų populiacijos vieta. Saugodami šiuos žvėrelius, virš žalias zonas kertančių gatvių zanzibariečiai beždžionėms nutiesė virvių takus ir pastatė apie jas įspėjančius kelio ženklus.
Sutaupė nuvertėjusių dolerių dėka
Į salą ir iš jos Lietuvos keliautojai skrido mažaisiais vietos lėktuvais. Po Zanzibaro jie dar tris dienas praleido Kenijos mieste Mombasoje, garsėjančiame paplūdimiais prie Indijos vandenyno. Į Afriką grupę skraidino vienintelė iš Europos į Tanzanijos oro uostą greta Kilimandžaro reisus atliekanti Olandų aviakompanija KLM.
16 dienų kelionė kiekvienam atsiėjo po 10 000 Lt. Ši suma būtų gerokai didesnė, jei grupė būtų pasinaudojusi mūsų kelionių firmų paslaugomis, be to, pinigų lietuviai sutaupė dėl nuvertėjusio dolerio kurso. Afrikoje įkainiai atvykėliams tebėra tokie pat kaip ir prieš 5 metus.
Kilimandžaro viršūnė regėjo jau ne vieną lietuvišką trispalvę Kenijos ir Tanzanijos nacionalinių parkų lankytojai dažnai užvežami į masajų kaimelius, kuriuose būstams drėbti naudojamas ganomų galvijų mėšlas
Zanzibaro senamiestyje dar gyvuoja kelių šimtmečių tradicija puošti duris drožiniais ir žalvariu
Vienintelės pasaulyje kolobusų kolonijos atstovus pamatysi tik Zanzibare
Tinklalapio www.vytautas.com nuotr.
Ramunė Žukauskienė
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
