This website is using cookies. By continuing to use the website you agree to our Cookie Policy. More information about Cookies.

Accept
+ Suggest a Restaurant
News

5 faktai, kurių nežinojote apie itališkus desertus

2013-06-07
Publish your own article

„Pastebėjome, kad itališkus desertus mėgsta labai įvairūs žmonės. Tai ir valgantieji dienos pietus, užsimanę pasmaližiauti po pagrindinio patiekalo, ir draugų kompanijos, ir vaikinai, norintys maloniai nudžiuginti savo merginas, ir šeimos su vaikais. Bet kokiu atveju svarbiausia – kad desertai būtų pagaminti tiksliai laikantis itališkų receptų ir tradicijų“, - sako Viduržemio jūros regiono restorano „Vapiano“ atstovė Vilma Markauskaitė.

V. Markauskaitės teigimu, populiariausias tarp lietuvių itališkas desertas – klasikinis „Tiramisu“. Tačiau sparčiai populiarėja ir grietinėlės desertas „Panna Cotta“, klasikinis sūrio pyragas.

„Vapiano“ atstovė pateikia penkis faktus apie pačius populiariausius itališkus desertus, kurie sužavės visus,  besidominčius Italijos kulinarine kultūra.  Visus šiuos desertus galima rasti „Vapiano“ restorane.

Klasikinis itališkas desertas „Tiramisu Della Casa“. „Tiramisu“, išvertus iš italų kalbos, reiškia „Pakelk mane“. Šis desertas pirmą kartą pagamintas buvo tik 1969 m., vienoje Trevizo kavinėje jos šefo Carminantonio Iannaccone. Jis teigia tobulinęs receptą du metus, siekdamas, kad „Tiramisu“ valgantis žmogus pajustų visų regionui būdingų skonių - stiprios kavos, maskarponės sūrio, kiaušinių, sausainių – dermę. Keista yra tai, kad šis žmogus, sukūręs, ko gero, populiariausią itališką desertą, šiuo metu dirba šefu nedidelėje kepyklėlėje Manhetene. Jis niekada neužpatentavo savo kūrinio ir iš jo nesusikrovė turtų. Jam pačiam labiausiai gaila ne dėl neuždirbtų pinigų, bet dėl to, kad dabar visame pasaulyje populiarus „Tiramisu“ neretai gaminamas iškraipant jo originalų receptą.

Gaivus klasikinis sūrio pyragas. Šio deserto istorija prasideda daug anksčiau negu „Tiramisu“. Manoma, kad savotišką sūrio pyragą gamindavosi jau senovės graikai. Iš jų šią tradiciją perėmė romėnai. Neturėdami mums įprasto cukraus, jie šį desertą saldindavo medumi. Citrinos žievelė jau tada buvo neatsiejamas pyrago ingredientas. Kas pirmasis pagamino mums įprastą klasikinį sūrio pyragą – pasakyti neįmanoma. Šis desertas vystėsi tūkstančius metų. Italai šį desertą neretai vadina „Močiutės pyragu“, kadangi šalyje įprastai sūrio pyragą šeimos šventėms gamina močiutės.

Grietinėlės desertas su vanile „Panna Cotta“. Šis desertas atsirado Šiaurės Italijoje, Pjemonto regione. Tiksli šio deserto atsiradimo vieta ir aplinkybės nėra žinoma, aišku tik, kad jis gaminamas jau šimtus metų. Dabar deserto gamyboje, be vanilės, pieno, braškių, grietinėlės ir cukraus naudojama ir želatina, kad desertas sustingtų. Senuose receptuose minima, kad deserto gamybai naudoti ... virti žuvų kaulai. Taip buvo daroma dėl to, kad verdant juos išsiskirdavo kolagenas - baltymas, padedantis sustingti maistui, panašiai kaip želatina.

Maskarponės sūrio kremas su šviežiomis braškėmis. Manoma, kad šis desertas atsirado Toskanoje. Čia jis ilgą laiką buvo laikomas vaikų patiekalu – šiame regione įprasta, kad mamos ar močiutės šiuo desertu prieš miegą leidžia pasmaližiauti vaikams, jei šie gerai elgėsi. V. Markauskaitės teigimu, ir „Vapiano“ šį desertą dažnai užsako būtent mamos savo mažyliams. Tačiau ilgainiui šį desertą pamėgo ne tik vaikai, ir jis paplito po visą pasaulį. Maskarponės sūris, naudojamas deserte, buvo išrastas XVI ar XVII a., spėjama, kad laimingo atsitiktinumu atveju, kadangi jo gamybos technologija skiriasi nuo kitų sūrių.

Itališki sausainukai. Sausainius Italijoje pirmieji kepti ėmė vienuoliai viduramžiais. Kiekvienas vienuolynas turėjo savo receptą, kurį saugojo nuo visų kitų. Kepti kuo skanesnius sausainukus italų vienuoliams buvo svarbu – vienuolynams sausainukų pardavinėjimas neretai buvo vienas pagrindinių uždarbio šaltinių, o aristokratai, paremdavę vienuolynus, galėjo tikėtis skanėstų siuntinio per Kalėdas. Be to, sausainių kepimas padėjo užtikrinti, kad net ir karų metu vienuolynai išlikdavo saugūs – nesvarbu, kas laimėdavo karą, sausainiukų norėjo visi. Atėjus moderniems laikams, vienuolynai nebebuvo tokie uždari ir pasidalino savo patirtimi su pasauliu.

Valgiaraštis>>