Virtuvė sielai

Virtuvė sielai

Viena svarbiausių vaišingumo taisyklių skelbia, kad tikrieji skanumynai ne tik užpildo skrandį, bet ir pradžiugina sielą. Kadangi pastaroji yra ganėtinai mįslingas dalykas, tai ir jos pradžiuginimo veiksnius apibūdinti nėra lengva: juk žmogaus nuotaiką veikia ir aplinkos būklė, ir greta esančiųjų elgesys ir tas mistinis pojūtis,   kurį vadiname „vietos ir laiko atmosfera“.   Jo neapčiuopus, valgymo ritualas, koks prabangus jis bebūtų, telieka vien fiziologine prievole.

Visoje sostinėje rasime gal tik keletą vietų, kuriose vieningą visumą sudaro autentiška istorinė aplinka, intelektualaus bendravimo atmosfera ir išrankiausią skonį tenkinanti virtuvė. „Medininkai“ neabejotinai yra viena iš jų. Turiningas istorinės praeities kontekstas čia išsisluoksniuoja į du savarankiškus klodus. Vienas jų siekia vėlyvosios gotikos laikotarpį, kuomet čia, netoli gynybinės miesto sienos, iškilo dveji ūkinės paskirties pastatai, kurių masyvias sienas, cilindrinius skliautus ir fasado freskas regime dar ir šiandien. O kitas klodas – daugelio vidutinio amžiaus vilniečių menama sovietinė praeitis, kuomet 8-to dešimtmečio pradžioje, po architekto E. Purlio parengtos rekonstrukcijos, čia duris atvėrė prašmatnus restoranas ir prie jo pridurta jauki kavinaitė, žaibiškai tapusi vienu iš nedaugelio Vilniuje intelektualaus jaunimo prieglobsčių.

Storosios namo sienos bent trumpam paslėpdavo nuo gūdžios sovietmečio pilkybės, leisdamos pasinerti į europinės kultūros ir istorijos kontekstą. Kiek iečių čia sulaužyta aršiuose ginčuose, kiek širdies dramų išgyventa, kiek cigarečių surūkyta...   Dar ir šiandien susiruošus į „Medžius“ per nugarą perbėga nostalgiškas jaudulio šiurpuliukas - „Ar aš tam pasiruošęs?“. Tačiau iš kurios pusės beužeitume į restoraną – ar iš viešbučio „Europa Royale Vilnius“ vestibiulio, ar pro   jaukaus renesansinio kiemelio vartus – pajuntame raminantį autentiškos istorijos alsavimą. Nuo 70 – tųjų čia daug kas pasikeitė – nebeliko kavinės salės su atskiru įėjimu, briaunuoti skliautai pasipuošė tapybiškom freskom, salėse atsirado prabangesnių, praeitį tiksliau atkartojančių, baldų bei komforto lygį keliančių sistemų. Pasak restorano administratorės Ingridos Vrubliauskaitės, dabartinis interjeras labai imponuoja restorano svečiams: vieni čia pajunta nostalgiją praeičiai, kiti įvertina architektūros autentiškumą, salių erdvių ir uždaro kiemelio jaukumą. Pirmo aukšto sales yra pamėgę viešbučio gyventojai, tuo tarpu pusrūsyje dažniau vyksta priėmimai, uždari įmonių ir ambasadų vakarai.

 Žinoma, dalį traukos sukuria ir virtuvė, kurios meniu pagrindą sudaro specialiai adaptuoti lietuviškos virtuvės patiekalai, o taip pat rinktiniai europinės virtuvės valgiai a la carte. Sezono metu lankytojai turi galimybę paskanauti įvairių rūšių žvėrienos. Kokybės kortelę aukštai iškėlė ilgus metus „Medininkuose“ dirbusi šefė Aldona Gečienė; jos pasekėjai stengiasi palaikyti virtuvės reputaciją. tačiau bent dukart metuose, pavasarį ir rudens pradžioje, pristato naujus patiekalus, kurie, gavę teigiamą publikos įvertinimą, įsitvirtina pagrindiniame restorano meniu. Iš gėrimų daugiau dėmesio skiriama vynui: rūsyje lankytojus pasitinka įspūdingo dydžio, vyno butelių prikrautos, lentynos talpinančios daugiausiai Senojo pasaulio produkciją. Be to, nuolat rengiamos vyno degustacijos, o pavasario pabaigoje – ir platesnio masto Vyno dienos. Intelektualųjį vietovaizdį užbaigia gyva muzika, savaitgaliais skambanti pagrindinėje salėje, o vasaros sezono metu – kiemo želdinių paunksnėje.  

MENIU.LT informacija
Parengė: Audrius Vyšniauskas

2011 06 02

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną