"Valgau ir lieknėju" įkūrėja seniai nebesisveria

"Valgau ir lieknėju" įkūrėja seniai nebesisveria

Prieš 15 metų Alma Mieliauskienė buvo tikra įžymybė. Tūkstančiai Lietuvos moterų ją tiesiog dievino. Ji skaitydavo paskaitas sausakimšoms salėms, rašė knygas, o svarbiausia, įkūrė garsųjį "Almos klubą" su neregėto populiarumo grupe "Valgau ir lieknėju".

"Norint atsikratyti kilogramų, valgyti galima viską! – paskelbė A.Mieliauskienė revoliucingą šūkį. – Ir šokoladą, ir karbonadą, ir lašinius. O kai nusibos skaičiuoti kalorijas, reikia surengti apsivalgymo dieną, kai privalu skonėtis viskuo, ko tik norisi ir kiek telpa."

Į klubo, veikusio apie 10 metų, užsiėmimus susirinkusioms moterims Alma parodydavo savo "storąją suknelę" – milžiniško dydžio drabužį, kurį dėvėjo, kai svėrė per 110 kg. Būdavo efektinga. Mat suknelę rodydavo pavydėtino lieknumo moteris, per pusę metų atsikračiusi 60 kg. Nė dienos nebadmiriaudama. Pagal unikalią savo, beje, pagal specialybę – medikės, metodiką.

Žinoma, buvo netikinčiųjų. Arba pavydinčiųjų. Sklandė gandai, kad "ta milijonierė" pasidarė plastinę operaciją ir pudruoja smegenis naivuolėms.

"Rimtai taip kalbėjo? – negali patikėti A.Mieliauskienė. – Nežinojau, bet labai linksma. O tiesa ta, kad milijonierė nebuvau, nors pinigų turėjau nemažai. Bet savo noru leistis, kad tave pjaustytų chirurgas?.. Niekada. Net neįsivaizduoju, kaip baisiai turi nekęsti savęs tam besiryžtantis žmogus. Juk norint sulieknėti yra daug malonesnių ir mažiau pavojingų būdų."

Šiandien, po daugiau nei dešimtmetį trukusios tylos, kai mažai kas žinojo, kur ji yra ir ką veikia, Alma nutarė atnaujinti klubo veiklą. Bent jau pažiūrėti, kas išeitų iš tokios idėjos.

A.Mieliauskienei smalsu, kaip gyvena moterys, kitados lankiusios jos klubo užsiėmimus, primarginusios sąsiuvinius gražiausių atsiliepimų, atsikračiusios po 10–30 kg ir supratusios, kad tam, jog tirptų antsvoris, reikia tirpdyti ledus savo sieloje. "Kažkodėl manau, kad tai aktualu ir šiandien", – taria Alma.

Ji neemigravo. Ir, žinoma, nemirė, nors gandonešiai ją spėjo ne tik išsiųsti į užsienį, bet ir palaidoti. "Jei pasisverčiau (bet to aš nedarau), ko gero, paaiškėtų, kad dabar sveriu daugiau nei tada, – šyptelėja A.Mieliauskienė. – Tačiau ir gyvenimo bagažas – solidesnis."

– Ar noras vėl sukviesti moteris į klubą – troškimas susigrąžinti praeitį?

– Ne. Grįžti į praeitį – net į gražiausius metus – niekada nenorėjau. Daugelis sako: o, kad būtų galima susigrąžinti jaunystę! Man 50 metų, ir anaiptol ne visi jų buvo saulėti, bet jei kas nors pasiūlytų vėl pabūti 23-ejų, prilyginčiau tai baisiausiai bausmei.

– Kodėl?

– Tai buvo siaubingiausi, klaikiausi metai. Aš buvau tokia vieniša, tokia nelaiminga. Aišku, prisidėjo ir tai, kad ėmiau sparčiai storėti. Rekordas –120 kg. Siaubingai išgyvenau. Kaip baisu, niekur nesinori eiti, nes atrodo, kad visi į tave, tokią storą, tik ir žiūri. Dariau viską, ką paprastai daro žmonės, norintys žūtbūt atsikratyti antsvorio. Ir kelias dienas nevalgai, ir vakare nevalgai, ir valgai vien kiaušinius arba vien obuolius. O svoris – kiek nukrenta, tiek priaugi. Arba priauga daugiau, nei numeti. Bet kai suradau, kur slypi priežastis, per pusę metų numečiau 60 kg.

– Kokia buvo tokio antsvorio priežastis?

– Moterims, kurios ateidavo į mano klubą, aš užduodavau namų darbą: susirasti pačią gražiausią gyvenimo nuotrauką, visiškai nesvarbu, kada ji fotografuota. "Štai tokia tu esi, – sakydavau. – Tokia kaip nuotraukoje. O visa kita – tavo negandos, sunkumai, nemeilės... Jų tau ir reikia atsikratyti." Kai moteris viso to – ak, kokia aš nelaiminga, kaip nemyliu savęs – ima kratytis, pradeda tirpti ir kilogramai.

Aš sakydavau: jeigu čia, šiame pasaulyje, esi, vadinasi, tu – pati reikalingiausia. Dievulis balasto nemėgsta ir jeigu galėtų tave kuo nors pakeisti, pakeistų. Bet jei nepakeičia – esi ta, kuri gali tai, ko negali niekas kitas. Ir aišku, kad tu, tokia nepaprasta, esi pati gražiausia. O tai, ką tu dabar savy matai, esi tu, ir visa tai, kuo tu aplipdyta – tavo nelaimės, nuoskaudos, blogos emocijos. Bet tokių dalykų, jei esi ypatinga, tavo gyvenime neturėtų būti. Atsikratyk viso šio šiukšlyno, ir būsi liekna.

Tai ir buvo mano atradimas, kurį aš padariau savarankiškai, būdama 23-ejų. Ir kuriuo dalijausi su klubo moterimis.

– Ar jūsų metodas veikdavo?

– Keliasdešimt tūkstančių moterų numetė po 5, 15, 30 kg. Kiek kuriai reikėjo. Bet ne tai svarbu. Jos ateidavo į „Almos klubą“, kuriame, žinoma, populiariausia būdavo grupė "Valgau ir lieknėju", bet po kelių susitikimų niekam nebūdavo svarbu mesti kilogramus. Nors mesdavo toliau ir numesdavo, bet jau įdomesni tapdavo pokalbiai apie bendravimą, apie psichologinius tipus, apie socioniką, vaikus.

Kažką apie save suvokęs, tampi laimingesnis. O kai tampi truputį laimingesnis, švaresnis, kai pradedi gaudytis, ko nori iš gyvenimo, paklūsta ir tavo kūnas, ir visi tie nereikalingi kilogramai. Yra toks posakis: jei nori sėkmės, padaryk jai vietos. Jei nori savyje apgyvendinti kažką gero, turi kratytis toksinų, kilogramų, dar kažko.

– O tiesa, kad jūsų klubo narės vis dėlto nė akimirkai nepaleisdavo iš rankų kalorijų lentelių?

– Aš moterims kartodavau: kalorijų lentelės kurį laiką būtinos, bet tai – tik ramentai. Esmė yra ne tai, ką valgai. Pagal mano metodiką valgyti galima absoliučiai viską – nėra nė vieno lieknėti trukdančio produkto. Ir miltinius patiekalus, ir saldžius, ir riebius – viską galima. Esmė ta, kad svarbu, ne ką tu valgai, o kaip tu jautiesi. Laimingas žmogus neserga ir netunka. Na, ar ne taip?

– Ar per tą laiką po klubo uždarymo jūs buvote priaugusi svorio?

– Buvau. Tarkime, prieš pusmetį svėriau tikrai daugiau. Man buvo blogai, aš negalėjau rasti vietos, draskiausi ir vilkėjau paltą, kurį dabar galėčiau apsivynioti aplink save. Turėjau pinigų daugiau, nei turiu šiandien. Ir geresnes gyvenimo sąlygas. Bet buvau gerokai nelaimingesnė. Ir turbūt todėl svėriau keliolika kilogramų daugiau. O šiandien turiu visko mažiau, bet ir sveriu mažiau. Ir tik todėl, kad esu milijoną kartų laimingesnė. Net jei kartais tenka į darbą eiti pėsčiomis dvi valandas. Tiesiog šiandien man gražiau šypsosi tie, kurie, aš noriu, kad šypsotųsi.

– Kodėl populiarusis jūsų klubas visgi užvėrė duris?

– Ar įdomu apie verslą? Viskas nutilo dėl materialių dalykų. Kadangi mano veikla buvo plati, aš jau ėmiau visko neapžioti. Nors kiekvieną dieną šalia buvo žmonių, kurie siūlė savo pagalbą. Tada išvis neįsivaizdavau, kad yra bent vienas žmogus, kuris galėtų ant manęs pykti. O dabar daug kas pyksta, barasi, nekenčia... Kažkas iš pavydo, kažkas – tiesiog todėl, kad be intrigų negali, o yra tokių, kurie į mane žiūri neigiamai, nes aš turiu, matyt, kažko tokio, kas iš tikrųjų yra blogai. Šitą galiu pripažinti. Bet tada gal 10 metų nejaučiau nieko panašaus. Kažkoks nenusakomas gerumas plūdo ir į mane, ir iš manęs. Moterys man pasakodavo: "Vyras klausia: ko čia šiandien tokia gera? Pas Almą buvai?"

Rašymas, leidyba, klubas, patalpų nuoma, mokesčiai... Aš viena jau nebegalėjau visko aprėpti. Ir pasitaikė žmogus, kuris geranoriškai pasiūlė padėti. Sudegiau ten, kur turbūt sudegė šimtai Lietuvos verslininkų: aš per daug pasitikėjau žmogumi, geriau už mane išmanančiu buhalteriją, teisinius niuansus. O buvau patikėjusi jam ir firmos pažymėjimą, ir anspaudą.

– Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko nunyko klubas?

– Buvo dar viena. Aš vieną po kito palaidojau ir tėvelį, ir mamą. Tai man buvo didžiulis sukrėtimas. Kai palaidoji artimą žmogų, viskas pasirodo taip trapu, taip laikina. Net patys tikriausi dalykai tada atrodo netikri. O kai sužinojau, kad ir tuose buhalteriniuose, biurokratiniuose, su finansiniais firmos reikalais kažkas nebegerai... Nutariau, kad man to nereikia. Ir viską užbaigiau. Tik kaip visi turėję verslą žmonės greitai supratau: firmą atidaryti lengva, o uždaryti – anaiptol. Tai truko kelerius metus.

– Ką veikėte paskui?

– Auginau sūnų, tiksliau, augau su juo. Dirbau mokykloje. Parapijoje. Bendruomenėje. Rašiau straipsnius ir redagavau laikraštį. Dirbau TV3 redaktore. Daug ką dariau. Aš gyvenau skausmingai, liūdnai, ir vis dėlto buvau laiminga. Bet laiminga – tai nereiškia patenkinta. Nuolat patenkinti žmonės būna tik vienoje įstaigoje. Laimė nebūtinai reiškia, kad tau viskas gerai. Bet dabar darau tai, kas man patinka. Turiu autorinę laidą "Pasirinkimai" vienoje regioninėje televizijoje. Ir dar vieną autorinę laidą apie sveikatą. Ir vienoje radijo stočių kas valandą skaitau žinias.

– Ir norite atgaivinti klubą?

– Turbūt noriu. Man labai patinka, kai ateina žmogus ir sako, kad viskas jam yra blogai, o paskui jau sako, kad yra gerai. Noriu ne dėl to, kad esu geroji fėja. Nesu. Aš išvis nesu gera ir viską darau tik iš egoizmo. Man patinka, kad kartojasi mano istorija, kad man irgi taip būna... Ir nemanau, kad pagrindinė to klubo funkcija būtų kova su kilogramais.

– Ar todėl, kad dabar iki soties yra lieknėti skirtų preparatų ir jau nebereikia metodikų, kaip mesti svorį?

– Parodykite tas laimingąsias, kurios vartodamos maisto papildus atsikratė antsvorio. Dvidešimties kilogramų, trisdešimties. Aš tokių nesutikau. Žinau viena: tų preparatų priešaušriu Lietuvoje buvo apie 20 proc. nutukusių moterų. Dabar – apie 50 proc. Dar neatsidžiaugėme? Manau, būtų pats laikas.

Nuotraukos: inmagine.com



2010 10 24

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną