Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Serbentai - nauda sveikatai, įdomūs faktai ir receptų idėjos

2020-07-09
Paskelbk savo straipsnį

Vasara - uogų metas, kai prekybos centrų lentynose pasirodo braškės, trešnės ir vyšnios, šilauogės, turgeliuose dar rasime ir miško uogų - žemuogių, mėlynių, aviečių, o kiek vėliau ž spanguolių. Tik štai serbentų vargu ar teks pamatyti - šios sodo uogos mūsų krašte gerai dera, bet nėra labai populiarios komercine prasme. Tai suprantama - jos gerokai rūgštesnės nei saldžiosios braškės ar šilauogės, be to, jas ir valgyti, ir pakuoti nelabai patogu - smulkios uogytės, ilgi koteliai ir ūseliai - ko gero, prekybininkai nenori vargintis, o pirkėjų akys irgi dažniau krypsta į saldesnes ir patogesnes valgyti ir apdoroti uogas.

Tiesa, kad serbentai yra maistingi, niekas nesiginčija. Atvirkščiai - dietologai labai giria šias podukros vietoje dažnai atsiduriančias uogas - jose gausu vitamino C, E, taip pat - B grupės vitaminų ir antioksidantų, jos nekaloringos, lengvai virškinamos, turi antibakterinių savybių, reguliuoja kraujospūdį, gerina imunitetą.

Serbentai - tikrai mūsų uogos, jų tėvynė - šiauriniai Europos ir Azijos regionai, ir maistui jos čia vartojamos nuo seno. Serbentų ypač daug auginama Škotijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Norvegijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje šios uogos buvo daug plačiau vartojamos maistui, negu dabar, tuo metu škotai ir lenkai, taip pat Naujosios Zelandijos  (kurios klimatas kai kuriuos regionuose panašus į šiaurės Europos) ūkininkai  daug eksperimentavo, mėgindami išveisti tokius serbentus, kurie būtų atsparesni ligoms ir temperatūros svyravimams. Buvo išvesta nemažai jų veislių, nors jos daugiausia skiriasi skoninėmis savybėmis ir tinkamumu auginti vienoje ar kitoje vietoje, vitaminų ir mineralų visos veislės turi beveik vienodai.

Kad serbentai būna raudonieji ir juodieji, turbūt žino visi, tačiau, pasirodo, būna ir baltųjų serbentų! Tiesa, jie iš tiesų yra tiesiog spalvinė raudonųjų serbentų mutacija, tačiau prekybininkai siūlo juos kaip atskirą serbentų rūšį, tvirtindami, kad šie serbentai yra saldesni ir švelnesnio skonio už savo raudonuosius ir juoduosius giminaičius.

Taigi, kaip ir su kuo valgomi serbentai? Jų rūgštumas ne visiems prie širdies, todėl net tose šalyse, kur šios uogos gausiai dera, jos retai valgomos tiesiog kaip užkandis - dažniau serbentų dedama į desertus, iš jų verdamos uogienės, gaminami padažai, sirupai, sultys, alkoholiniai gėrimai, jie maišomi su kitomis uogomis, taip pat juodųjų serbentų pigmentas naudojamas kaip natūralus maisto ar tekstilės dažiklis.

Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinėje Karalystėje buvo sunku gauti šviežių vaisių, kurie turėtų daug vitamino C, tokių kaip apelsinai ar mandarinai, todėl bitai ėmė valgyti daugiau serbentų, o vyriausybė skatino jų ūkių plėtrą. Nuo 1942 metų net pradėta nemokamai vaikams dalinti juodųjų serbentų sirupo. Tai gali paaiškinti iki šiol Jungtinėje Karalystėje išlikusį šių uogų populiarumą - britų šeimininkės ir restoranų šefai pasitelkę fantaziją, prigalvojo įvairiausių ir skanių, ir keistokų receptų. Jungtinėje Karalystėje gaminama daug desertų ir nesaldžių padažų su juodaisiais serbentais, jų dedama į mišraines ar salotas, kartais - net į majonezą, o serbentiniai padažai laikomi labai tinkamais su grilyje kepta jautiena ar aviena bei laukinių gyvūnų mėsa. 

Serbentai mėgiami ir kituose šiaurės Europos kraštuose. Štai skandinavai ir šiaurės vokiečiai iš jų gamina desertą, vadinamą rødgrød, šiek tiek panašų į mūsų kisielių, taip pat deda jų į saldžias vaisines sriubas, kuriomis šiaurės kraštų gyventojai dažnai mėgaujasi vasarą. Austrijoje, Linco mieste, kepamas tortas, kuris taip ir vadinamas - Linzertorte, ir populiariausias jo užpildas yra raudonieji serbentai, kartais - visai be cukraus, tiesiog sutrinti į vientisą masę.

Juodieji serbentai vienu metu buvo labai populiarūs ir JAV, tačiau XX pradžioje juos auginti buvo uždrausta, mat šiuos krūmu apėmusi liga tapo užkrečiama medžiams, iš kurių gaminti rąstai ir lentos. Po keleto dešimtmečių draudimas buvo panaikintas ir dabar serbentai vėl imamai auginti, daugiausia - Niujorko, Vermonto ir Konektikuto valstijose.

Azijoje juoduosius serbentus turbūt labiausia mėgsta japonai, tiesa, patys jų beveik neaugina, o importuoja iš Naujosios Zelandijos. Japonijoje iš serbentų gaminami desertai, ypač želė ir guminukai, taip pat - gaivieji gėrimai.

Na, o prancūzai, kuriems patinka rafinuoti patiekalai, net iš serbentų sukūrė prabangų delikatesą. Prancūzijoje iš baltųjų arba raudonųjų serbentų gaminamas skanėstas “confiture de groseilles de Bar-le-Duc” (pavadintas pagal Bar-le-Duc miestelį, iš kurio yra kilęs). Iš esmės jis panašus į uogienę (confiture tą ir reiškia), tačiau vartojamas labiau kaip padažas - su žąsų kepenėlėmis arba laukinių gyvūnų mėsa. Kuo šis pagardas toks ypatingas? Tradiciškai jis gaminamas rankiniu būdu, serbentų uogos nesutraiškomos, tačiau iš jų atsargiai pašalinamos sėklytės, išsaugant uogos formą. Sakoma, kad senovėje tai darydavo vienuoliai, sėklas iškrapštydavę nusmailinta žąsies plunksna. Prancūzai taip pat mėgsta gėrimus su serbentais - iš Burgundijos regiono kilęs crème de cassis - saldi juodųjų serbentų trauktinė - populiarus visoje šalyje, jis taip pat kaimyniniame Liuksemburge ir Kanados prancūziškai kalbančioje Kvebeko provincijoje. Crème de cassis dažnai naudojamas kokteiliams ruošti, ypač populiariajam kir kokteiliui su raudonuoju vynu.

Serbentai gerai dera ir yra mėgiami ir Rusijoje, ir rusai taip pat turi serbentų gėrimą, vadinamą morsu (rus. морс). Tai negazuotas gaivusis gėrimas, kuriam tinka bet kokios uogos. Jis ruošiamas išverdant uogas su cukrumi, ir geriamas atvėsintas - šiek tiek panašus į kompotą, tik skystesnis ir vietisos konsitencijos. Morsas kartais naudojamas alkoholiniams kokteiliams ruošti, pavyzdžiui, sumaišomas su degtine.