Restorano apžvalga: „Oldman“

Restorano apžvalga: „Oldman“

Apie Palangoje, palyginus, neseniai duris atvėrusį restoraną „Oldman“ sužinojau visai atsitiktinai, naršydama populiariame socialiniame tinkle. Mano smalsumą išbandyti šio restorano meniu sukėlė ne tik estetiškos „Oldman“ patiekalų nuotraukos, bet ir daug žadanti mintis, jog galbūt tai viena vietų, kurios, užuot garsiai besireklamuojančios savo jėgas ir įkvėpimą nukreipia į gastronominę kūrybą.

Lėto maisto ir lėto laiko restoranas, kaip save ir reprezentuoja „Oldman“, tapo vieno gražaus, rudenėjančio vakaro planu, kai po pasivaikščiojimo nurimusioje ir vėl sulėtėjusioje Palangoje, užsukome pavakrieniauti į tą paslaptingąjį „Oldman“.

Paslaptingu jį pavadinau ne veltui. Tai - atokiau nuo miesto triukšmo pasislėpęs, raminančių jūros ošimo garsų apsuptas, mistinius filmus primenantis namas. Eidamas pro šalį nustebtum, jog tai - šiuolaikiškas restoranas, savo energija ir išvaizda labiau primenantis knygose aprašytą žvejų namą.

Turbūt tokios asociacijos kyla ir dėl restorano pavadinimo. Angliška frazė „Old man“, primena mokyklos suole skaitytas knygas. Tiksliau, vieną - žymųjį Ernesto Hemingvėjaus kūrinį - „Senis ir jūra“. Juk ir jūra, ir ta, mistika kvepiančio rudens nuojauta, iš tiesų, visai čia pat, tad žvejų namo iliuzija šiai vietai iš tiesų labai tinka.

Pastato viduje žibančios jaukios šviesos kvieste kviečia užsukti ir sušilti. Tačiau šioje vietoje turiu užbėgti įvykiams už akių ir perspėti, jog vėsų rugsėjo vakarą, šiame restorane šilta nebuvo. Atvirkščiai - vakarienės metu progos nusiimti švarkelio neturėjau - „Oldman“ erdvė pasirodė kiek per vėsi. 

Kalbant apie visą restorano erdvę, ji man pasirodė optimalaus dydžio - nei per maža, nei per didelė. Restorano viduryje - didelis baras (kaip išsiaiškinu vėliau - vienas didžiausių Palangoje, turintis 15 sėdimų vietų), likusi salės erdvė pritaikyta vakarieniaujantiems, o lauko terasa, atrodo, ideali šiltiems vasaros vakarams, kai valgant norisi būti dar arčiau gamtos, klausyti trapių jos garsų.

Prieš atvykdami vakarieniauti, staliuką dviems rezervavome iš anksto, tačiau pravėrus „Oldman“ duris čia mus pasitiko tik tylus, iš atviros virtuvės sklindantis lėkščių skimbčiojimas - restorane be mūsų nebuvo nei vieno svečio. Apie tai, jog tokia nenuspėjama šių dienų restoranų kasdienybė, papasakojo ir mus aptarnavusi, maloni bei paslaugi padavėja. Anot jos, vieną vakarą restoranas kone sausakimšas, o kitą dieną jame gali apsilankyti vos vienas kitas lankytojas. Būtent dėl to nuo rudens „Oldman“ duris restorano svečiams atveria nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, o visą lapkričio mėnesį dedikuos atostogoms ir įkvėpimui.

Tačiau kol esame čia, nekantraujame susipažinti su restorane siūlomų patiekalų meniu. Jį apibūdinčiau kaip standartinį, būdingą sezono kaitą sekantiems restoranams. Valgiaraštis neperkrautas ir aiškus. Įkvėptas ką tik prasidėjusio rudens - spalvingas, kvepiantis miško ir sodo gėrybėmis, sočiais, sušildančiais patiekalais. Idealus ieškantiems grynų skonių: daržovių, grybų, mėsos, žuvies.

Kaip įprasta, padavėjos pasiteirauju, kokius patiekalus siūlytų išbandyti. Voveraičių krepšelis, jautienos karpačio, šamas, putpelė ir šaltalankių kremas yra tie, ypatingų komplimentų verti patiekalai, kurių pavadinimus ir išgirstame.

Pasinaudojame keletu padavėjos rekomendacijų ir startui užsisakome voveraičių krepšelį bei jautienos karpačio. Tačiau prieš tai - jau įprastine vakarienės restorane dalimi tapęs naminės duonos ir sviesto pasirodymas. Jo jokiu būdu negalėčiau nutylėti - šviežia ir puri duona su sviestu buvo tiesiog pasakiška - drėgna, puri, minkšta.

Vėliau ant mūsų stalo atkeliauja ir užkandžiai - du nedideli voveraičių krepšeliai, kuriuose susitinka jaučio žandų mėsa ir marinuotos daržovės bei jautienos karpačio, gardintas ančiuvių emulsija, pievagrybiais, šeivamedžių kaparėliais.

Estetinis vaizdas itin malonus akims - lėkštėje nematyti jokių nereikalingų potepių ir neskoningų papuošimų, tik preciziška, moderni estetika. Pradedu nuo jautienos ir mėgaujuosi kiekvienu minkštos mėsos kąsniu. Karpačio paruoštas nepriekaištingai, valgydama jį galėjau jausti gryną, prieskonių neužgožtą minkštos ir šviežios mėsos skonį.

Voveraičių krepšelis išvaizda nenusileido jautienai, tačiau skonio patyrimai, šiek tiek skyrėsi. Sužavėjo netradicinė paties „krepšelio“ sudėtis - tvirtas jo pagrindas pagamintas iš sudžiovintų ir vėliau sumaltų voveraičių. Skamba įspūdingai, tačiau valgyti šiek tiek sudėtinga. Krepšelis buvo gana kietas, o bandant atkąsti - byrėjo. Negaliu teigti, jog valgydama jį mėgavausi kiekvienu kąsniu - diskomfortas ragaujant tokį trapų patiekalą neleido tinkamai susikoncentruoti į jo skonį, tačiau šis, kiek spėjau suvokti, manęs nenuvylė.

Pagrindiniam patiekalui pasirenkame antrekotą ir dar niekada anksčiau nebandytą putpelę.

Ant stalo atkeliavę patiekalai ir vėl priminė juvelyrinius menio kūrinius - lėkštėse dominavę ingredientai buvo spalvingi, turtingi tekstūromis ir net pražydę tikromis gėlėmis. Tokį maisto patiekimą restorane „Oldman“ vertinu labai aukštu balu.

Kalbant apie skonį, abu patiekalai man labai patiko. Tiesa, turiu pripažinti, jog kitą kartą mieliau rinkčiausi antrekotą - vien dėl patogumo valgant. Smulkūs putpelės kaulai neleido patiekalu mėgautis komfortabiliai - į pagalbą reikėjo pasitelkti ne tik šakutę ir peilį, bet netgi pirštus, todėl užsisakyti tokį maistą restorane gali būti kiek rizikinga. Tačiau pati paukštienos mėsa buvo labai gardi. Ragaudama ją jaučiau, jog mėsa, (kaip ir visi pagrindiniai „Oldman“ patiekalai) kepta griliuje. Šalia patiekta morkų tyrė, skrudinti pastarnokai, laukiniai grybai bei šoninė visus skonius sujungė į vientisą kombinaciją. Nepasisant valgymo nepatogumų, šiuo paukštienos patiekalu iš tiesų mėgavausi.

Antrekotas skoniu nei kiek nenusiledo putpelei. Jautienos mėsa buvo minkšta ir sultinga, o šalia patiektas prancūziškas sluoksniuotas bulvių apkepas šį patiekalą kilstelėjo į dar aukštesnį lygmenį. Ištirpo burnoje, - taip apibūdinčiau antrekotą. Be kitų išvardintų ingredientų, šio patiekalą dar pagyvino burokėliai, svogūnai, giros padažas.

Pabaigai nusprendėme pasirinkti rudeniu kvepiantį desertą - moliūgų pyragą, patiektą su „Oldman“ naminiais pasukų ledais. Pyragas buvo įdomios tekstūros - pagrindas priminė riešutinį meduolį, pasukų ledai buvo itin lengvi ir gaivinantys, o saldi deginta karamelė - sodri ir tiršta. Tačiau turiu pripažinti, jog tai nebuvo mano skonio desertas - atskiri pyrago sluoksniai niekaip „nesulipo“ į vieną harmoningą visumą, kažko tarsi trūko, todėl dar kartą moliūgų pyrago užsisakyti nesiryžčiau.

Kalbant apie gėrimus - restoranas „Oldman“ siūlo paragauti išskirtinio, rinktinio alaus. Esu užtikrinta, jog išsakę savo pageidavimus, mielai sulauksite padavėjos pasiūlymų. Aš vakarienės metu nusprendžiau pasimėgauti lengva raudonojo vyno versija ir pasirinkau taurę „Ventisquero Reserva Pinot Noir“ vyno.

Susumavus pliusus ir minusus, restoraną „Oldman“ mielai aplankyčiau dar kartą. Manau, jog tai - išskirtinis restoranas Palangoje, pasakojantis savitą ir paslaptingą, tarytum, tikro žvejų namo istoriją.

Sąskaita: - Voveraičių krepšelis - 4€, jautienos karpačio 8€, putpelė 14€,  antrekotas 15€, moliūgų pyragas - 6€, taurė vyno (150ml.) 5,50€, buteliukas (330ml.) alaus „Naglas hobis“ 4€,  du puodeliai espresso - 3€. VISO: 59,50€

Interjeras: 4/5 Restorano interjeras - šiuolaikiškas, pernelyg nestebinantis, bet ir nenuviliantis. 

Aptarnavimas: 5/5 Aptarnavimas buvo profesionalus, malonus ir paslaugus.

Maistas: 4/5 Iki idealumo trūko įspūdingesnio skonio deserto.

Bendras vertinimas: 4/5

Greta Gumuliauskytė @Meniu.lt

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną