Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Provincijos švyturiai (1)

2008-03-22
Paskelbk savo straipsnį

Lygindami Lietuvą su kitomis Rytų Europos šalimis, dažnai pasibėdojame dėl architektūros paminklų, lankytinų vietų stokos provincijoje. Kur, pavyzdžiui, galima nuvykti iš Vilniaus? Į Trakus, Kernavę, Rumšiškes, gal dar į porą vietų, garsių savo autentiška istorija ir aplinkos kokybe. Deja, tokį pasirinkimą riboja ne pačių patrauklių vietų, o informacijos apie jas stoka. Kodėl, pavyzdžiui, mes pamirštame Lietuvos dvarus?

Vėlyvųjų viduramžių laikais, atslūgus, bet neišnykus išorinės intervencijos pavojui, Lietuvos teritorijoje esančios pilys didžia dalimi prarado gynybinę funkciją ir palaipsniui pradėjo virsti reprezentaciniais rūmais, kurių svarbiausia paskirtis buvo byloti apie šeimininkų turtus, karo šlovę ir padėtį anų laikų visuomenėje. Kartu dvarai atliko ir labai svarbų švietimo, civilizacijos skleidimo vaidmenį Lietuvos provincijoje. Vėliau, baroko ir klasicizmo laikais, pradėjus platesnius dvarų statybos ir rekonstrukcijos darbus, susiformavo specifinis dvarų ansamblių veidas su privalomaisiais architektūros elementais. Visų pirma šie ansambliai buvo kuriami didesnėse žemės valdose, kiek atokiau nuo esamų gyvenviečių. Renkantis statybų vietą buvo ieškoma vaizdingų apylinkių su vandens telkiniais. Į pagrindinį dvaro pastatą, kuriame tilpo pokylių salės, valgomieji, galerijos, bibliotekos, miegamieji ir pan., paprastai vedė plati ūksminga alėja, o aplink patį statinį arba už jo buvo įrengiami gėlynai, tvenkiniai ir parkai. Pastarųjų įrengimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Reprezentacinę rūmų zoną paprastai supdavo mūrinė tvora su įspūdingais vartais, o ūkinių statinių kompleksas būdavo statomas kiek atokiau. Keičiantis ekonominei situacijai, daugelis dvarų ansamblių XVIII-XIX a. virto palivarkais – stambiais žemės ūkio gamybos centrais.

Laikas nepagailėjo Lietuvos provincijos dvarų: nemažai jų prarado savo šeimininkus per XIX a. sukilimus bei ekonominius sambrūzdžius, XX a. pasaulinius karus bei žemės reformas. Visa, kas liko, buvo nacionalizuota sovietmečio pradžioje, beviltiškai nustekenta, pamiršta ir išbraukta iš pramogų ir turizmo industrijos konteksto. Padėtis pradėjo taisytis tik nepriklausomybės metais. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 578 dvarai, kurių daugelis jau privatizuoti.

Dvarams patenkant į privačias rankas, jų savininkams neišvengiamai tenka spręsti kompleksinės rekonstrukcijos ir tikslinio panaudojimo klausimus. Absoliuti dauguma pastatų šiandien yra skiriama ne reprezentacinei ar švietėjiškai, o komercinei veiklai: juose įrengiamos pobūvių, konferencijų salės, nakvynei skirtos patalpos, esant galimybėms ir pakankamam lankytojų srautui – restoranai arba kavinės. Aišku, kokios bebūtų finansinės savininkų galimybės, jiems tenka nuolat balansuoti tarp siekių atkurti autentišką dvarų aplinką ir teikti lankytojams visavertį kokybišką aptarnavimą.

Iš visų Lietuvos dvarų Verkių rūmų ansamblis, be abejo, yra pats stambiausias ir žinomiausias. Kadaise įkurtas šiaurinėse Vilniaus prieigose, šiandien jis yra arčiau miesto centro, nei daugelis naujų gyvenamųjų rajonų. Didžiulį rūmų ansamblį sudaro ne vien tik pagrindinių rūmų pastatai, bet ir tvenkinių sistema, malūnai, keletas ūkinių pastatų grupių, administracinis pastatas prie Kalvarijų gatvės ir netgi dalis Jeruzalės bažnyčios komplekso statinių. Ansamblio, baigto formuoti XIX a. pradžioje, architektūros kokybę liudija žymiausių to laikotarpio Lietuvos architektų, prisidėjusių prie Verkių statybos, vardai: Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Martynas Knakfusas. Šlovingoji praeitis, susijusi su garsių kultūros veikėjų vardais ir įspūdinga architektūra, neleido apleisti rūmų sovietiniu laikotarpiu. Nors pagrindinis rūmų korpusas buvo negrįžtamai sunaikintas dar XIX a., likusieji statiniai buvo kruopščiai prižiūrimi ir restauruojami, juose veikė mokymo bei mokslinių tyrimų įstaigos.

Įspūdingiausiais rūmų ansamblio pastatais šiandien tebelieka du šoniniai rūmų korpusai – puikūs klasicizmo architektūros pavyzdžiai. Puikiai išlaikyti jų interjerai jau savaime yra istorinė vertybė, galinti pritraukti minias lankytojų, tačiau komplekso statiniai šiandien turi ir praktinę funkciją: šiauriniame korpuse yra įsikūrę mokslinio tyrimo įstaigos, o pietinis skirtas konferencijų ir renginių organizavimui. Šiame statinyje veikia aukšto lygio restoranas, kurio lankytojai gali apsistoti vienoje iš 4 salių arba lauko terasoje. Jei renginyje dalyvauja daugiau, nei 100 žmonių, jiems galima išnuomoti didingas II a. sales – Didžiąją, Raudonąją, Žaliąją ar kitas. Autentiška XIX a. aplinka konferencijoms, susitikimams, jubiliejams, kitiems renginiams suteikia tikrojo aristokratiško šarmo.

Daugiau apie „Verkių“ restoraną>>

Audrius Vyšniauskas
Restorano „Verkiai“ archyvo nuotraukos
Leidinio „Restoranų verslas“ informacija