Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Maisto fotografė Giedrė Barauskienė: „Ne kiekvienas fotografas yra menininkas“

2021-12-23
Paskelbk savo straipsnį

Ar žinote tą jausmą, kai pažvelgti į nuotrauką, o ji sukelia nostalgijos jausmą? Konkretaus prisiminimo tarsi ir nėra, tačiau širdis visgi suvirpa, o galvoje imi sukti skirtingų gyvenimo etapų vaizdiniai. Būtent taip jaučiuosi žvelgdama į savo pašnekovės – rašytojos ir maisto fotografės –  Giedrės Barauskienės darbus. Ką tik iškepto ir į lininę staltiesėlę suvynioto obuolių pyrago nuotrauka grąžina į vaikystę kaime. Kalėdiniais motyvais dekoruota sūrių lėkštė primena ilgus pokalbius su artimaisiais prie šventinio stalo. O naminės duonos su sviestu ir džemu fotografija tarsi sufleruoja, jog išskirtinius pusryčius galima susikurti iš paprastų ingredientų. Apie maisto fotografijos subtilybes, darbo užkulisius, o tuo pačiu ir arėjančias Kalėdas, vaikystės prisiminimus ir meilę knygoms kalbamės su Giedre.

Giedre, viename jūsų interviu skaičiau, jog meilė maistui gimė dar vaikystėje – viešint senelių ūkyje. Kadangi artėja Kalėdos, noriu paklausti – kokių atsiminimų apie šventes turite iš tų dienų, kai viešėdavote pas senelius? Galbūt yra patiekalų, kuriuos tradiciškai gamindavote drauge su seneliais šventiniam stalui?

Iš tų laikų į atmintį visam gyvenimui įstrigo Kalėdų rytą važiavimas arklio traukiamomis rogėmis per mišką į Švėkšnos miestelio bažnyčią. Seneliai apklodavo mane storais, sunkiais avies kailiniais, kad nesušalčiau. Ant švenčių stalo būdavo krosnies orkaitėje lėtai kepta senelių ūkyje užauginta antis, gardžiai apskrudusi ir įdaryta senelių sodo žieminiais obuoliais, kuriuos močiutė kažkokiu būdu išsaugodavo iki Šv. Kalėdų. Žiemą kaime ant stalo visada būdavo džiovintų obuolių. Močiutė juos rudenį pjaustydavo ir džiovindavo ant krosnies. Netrūkdavo medaus ir riešutų, nes senelis laikė bičių, sode augo dideli lazdynai.

O kokios jūsų šventės šiandien – suaugus? Ar laikotės tradicijų? Be kokių patiekalų neįsivaizduojate Kūčių ar Kalėdų stalo?

Kuo toliau, tuo labiau ant švenčių stalo norisi turėti tradicinių patiekalų. Tradicijos padeda išlaikyti ryšį su artimaisiais, kurių jau nebėra.

Žiemą, kaip niekada, užeina didelis noras prisivalgyti gardžios silkės, todėl išmokome pasigaminti silkės pataluose. Iš mamos gaunu džiovintų miško grybų ir juos naudoju pyragėliams su grybų įdaru kepti. Pyragėlius ragaujame su sviesto ir grietinės padažu, pagardintu džiovintais peletrūnais. Šį receptą galite rasti ką tik pasirodžiusioje mano knygoje “Sodo istorijos”.

Esate minėjusi, jog jūsų maisto fotografijas iš dalies apibūdina „modern rustic“ stilius. Ar ši estetika vyrauja ir jūsų kasdienio/šventinio stalo estetikoje: induose, dekoracijose, maisto pateikime?

Po truputį tolstu modernesnės estetikos link. Keitiesi pats, keičiasi ir vaizdai, kuriuos kuri. Tačiau viena kita detalė, suteikianti jaukumo, šilumos, kadre beveik visada yra. Kasdien valgant renkuosi savo mėgstamiausią lėkštę, šakutę ar šaukštą. Turbūt visi namuose turime tuos savo išrinktuosius, mylimiausius, su kuriais ir iš kurių skaniausia valgyti. O per šventes stalą dengiu taip, kad viskas susijungtų į gražią visumą – spalvų, raštų ir formų. Per žiemos šventes ant stalo dedu savo močiutės lėkštes. Svarbu dekoro nepadauginti. Man mažiau yra daugiau.

Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado maisto fotografija. Ar kryptingai žengėte šios karjeros link, ar vis dėlto į šią sritį atėjote atsitiktinai – susiklosčius aplinkybėms?

Fotografija mano gyvenime, galima sakyti, atsirado atsitiktinai. Iš pradžių kaip hobis. Vėliau jis tapo pagrindiniu ir daug malonumo teikiančiu darbu. Fotografuoju Lietuvos ir užsienio klientams, leidžiu kulinarines knygas, daugiau nei dešimt metų rengiu maisto rubriką žurnalui „Moteris“.

Kaip manote, ar norint „skaniai“ nufotografuoti maistą užtenka techninių žinių, kaip valdyti įrangą ir pajautimo, talento? Ar visgi, pajautimą galima įgyti tik sunkiu darbu: mokantis apie kompoziciją, spalvas, rakursus, tendencijas ir kt.?

Dažniausiai vadovaujuosi nuojauta ir jau įgyta patirtimi. Nors sujungti „skaniai“ ir „gražiai“ į vieną kadrą nėra taip jau ir paprasta. Be abejo, viską galima išmokti. Tik gamta visus ne vienodais talentais apdovanojo – ne kiekvienas fotografas yra menininkas.

Kaip jums įdomiau dirbti – su komanda ar rūpintis viskuo vienai: nuo kūrybinės idėjos iki stilizavimo, fotografavimo. Kodėl?

Abi patirtys yra įdomios ir naudingos. Dirbant komandoje rezultatas yra komandinio darbo, o asmeniniame projekte  – 100 proc. tavęs. Dirbdamas komandoje dažniausiai įgyvendini kieno nors kito idėjas, asmeniniuose projektuose – savo.

Ar fotografuojant maistą dažnai tenka pasukčiauti? Turiu omenyje, patiekalą padailinti nevalgomais elementais ar sugadinti skonį pridedant nederančių produktų, vardan estetinio vaizdo.

Fotografijoje viskas akivaizdu – jeigu pridėsi, kas nedera, tai visi ir matys, kad nedera, pritempta. Per fotografiją parodai save – savo žinojimą ir mokėjimą arba nežinojimą, negebėjimą. Visos tendencijos jau seniai krypsta į natūralumą – geriau mažiau estetiška, netobula, bet tikra.

Kokius patiekalus, produktus įamžinti yra sunkiausia?

Sudėtingiausia patraukliai nufotografuoti karštus patiekalus, jie greitai keičia spalvą, konsistenciją, todėl socialiniai tinklai mirga tortais ir pyragaičiais. Taip pat sudėtinga fotografuoti ledus – jie akimirksniu tirpsta. O gamtoje fotografuojant yra tik vienas sunkumas – anksti atsikelti, ypač vasarą, kai teka saulė, t. y. apie 5 val. ryto.

Jūsų knyga „Prie stalo su rašytoju. Patiekalai įkvėpti mėgstamų knygų“ gimė iš noro suderinti du hobius: meilę maistui ir meilę literatūrai. Kokią knygą galėtume parekomenduoti skaitytojams, kurie nori praleisti jaukų vakarą su knyga, mėgaujantis ne tik puikia istorija, tačiau ir įkvepiančiais kulinariniais aprašymais?

Grožinėje literatūroje dažnai galima užtikti patiekalų aprašymų, nes valgis – svarbi gyvenimo dalis. Kūriniai įtaigesni, kai įterpiami patiekalų, jų skonių ir aromatų aprašymų. Tai padeda pažinti knygų veikėjus, jų aplinką, taip pat suteikia tam tikro malonumo skaitytojui. Bet kuris iš knygoje “Prie stalo su rašytoju” paminėtų kurinių suteiks malonių pojūčių. Galbūt pirmiau pasigaminkite kurį nors iš knygos patiekalų ir tai pažadins norą perskaityti kūrinį, kuriame patiekalas paminėtas.

Be to, naudodamasi proga labai rekomenduočiau paskaityti mano naująją knygą “Sodo istorijos”. Ten rasite daug receptų ir juos lydinčių įdomių istorijų.

Pabaigai: ar turite ritualų, susijusių su maistu?

Kai patiekalus gaminu fotografavimui, patinka, kai niekas neblaško, nes labai svarbu, kad patiekalas pavyktų nepriekaištingai. Bet fotografuoju su muzika, man ji didelis įkvėpimas kūrybai.

Ačiū už pokalbį