Nešvarus karas dėl švaraus vandens

Nešvarus karas dėl švaraus vandens

Kalbą galima pradėti šabloniškai primenant, kad vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogaus organizmui. O tęsti galima konstatuojant, kad apie pusę milijono mūsų šalie gyventojų geria sveikatai pavojingą vandenį, užterštą jokiais fiziniais požymiais nepasižyminčiais nitratais. Žmogiška filosofija paprasta – nesimato, reiškia viskas gerai. Vėliau stebimasi, kaip tas vėžys gali kibtis į kaimo gyventojus, juk jie taip sveikai gyvena...

Iš kur tie nitratai?
Pagrindinė padidėjusio nitratų kiekio vandenyje ar maiste priežastis yra organinės ir mineralinės (azotinės) trąšos, naudojamos žemės ūkyje. Dėl vykstančių oksidacijos-redukcijos reakcijų nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Nitratų toksinis poveikis atsiranda dėl jų redukcijos organizme į nitritus. Nitritai oksiduoja hemoglobiną į methemoglobiną ir jo koncentracijai kraujyje pasiekus 10 proc., pasireiškia pirmieji klinikiniai methemoglobinemijos simptomai. Užterštam vandeniui labai neatsparūs seni žmonės, ar sergantys kraujotakos bei kvėpavimo sistemos ligomis, anemijomis.

Nitratais užterštas vanduo ypač pavojingas kūdikiams, apsinuodijimas gali baigtis mirtimi. Taip, tiesa, jau yra buvę 2003 metais, kai Vilniuje mirė mėnesio amžiaus vaikutis. Atvejų, kai pamėlę kūdikiai vežami į ligonines, yra ne vienas.

Vandens virinimas ir šulinio zonos sutvarkymas neturėtų leisti ramiai miegoti. Nitratai natūraliai išsivalo per 20-30 metų. O virinimas tik padidina jų kiekį, nes vanduo išgaruoja, o nitratai – ne.

Tad ten, kur vystoma intensyvi žemdirbystė, koncentruota gyvulininkystė, žmonėms reikia būti itin atidiems. Net paprasto buitinio darželio savininkai turėtų rūpintis dėl padidėjusio nitratų kiekio – daržovės senu, nežinia iš kur atklydusiu papročiu, salietra tręšiamos savamoksliška dosnia saujele. Ir dažniausiai daugiau, nei reikia...

Sveikos alternatyvos
Iš vandens nitratus galima pašalinti osmosiniais filtrais. Bet jie yra labai brangūs, ir reikalingas spaudimas – vanduo turi tekėti vamzdžiais. Tad ši perspektyva netenkina žmonių, kurie buityje naudoja šulinių vandenį.

Dar viena išeitis – vanduo plastikiniuose buteliuose. Tiesa, sunku pasitikėti, kad ir jis yra švarus. Kartais firmos, pritrūkusios vandens, tarą užpildo paprasčiausiu vandentiekio vandeniu. Be to, gyvenant šalyje, kurioje vandens netrūksta, keista elgtis taip, lyg priklausytumėm dykumų bendruomenei.

Perkant vandenį didinamas plastiko atliekų kiekis. O jei perkami didelės talpos buteliai ir iš praktinių sumetimų stengiamasi „geriamą“ vandenį taupyti, susiduriama su dar viena problema. Pastovėjusiame vandenyje dauginasi bakterijos. Vandenį rekomenduojama keisti kasdien, t. y. kasdien pirkti naują tarą. Kaimuose, atlikus šulinių tyrimus ir aptikus bent vieną, kurio vanduo švarus (pasirodo, būna ir taip), gyventojai turėtų vandens naudoti tik iš to šulinio.

Prieš kasant naują šulinį reikia atidžiais išstudijuoti vietovę, susižinoti, ar šalia nebuvo fermų kompleksų, daržų. Būtina, kad šulinys būtų kiek įmanoma atokiau nuo tualetų, tvartų, daržų. Kaimo gyvenvietėse tai – rimta problema, nes šuliniai dažniausiai yra arti gyvenamojo namo, arti ir visi kiti ūkiniai pastatai...

Jei vanduo užterštas, o laukti 2015 m., kol, anot valdžios pažado, visi gers švarų vandenį, nesinori – jį galima filtruoti. Visuomenės sveikatos centrų pranešimuose perspėjama, kad švariausias – vandentiekių arba fasuotas vanduo. Vis tik jau pora metų Lietuvoje kiekvienam prieinama pigi ir efektyvi vandenį valanti priemonė – „ANTI nitrat“ filtras.

Jį išrado ir prekybai pateikė vilnietis chemikas Vytautas Pelakauskas. Filtras iš geriamojo vandens pašalina net 95-99 proc. nitratų ir didžiąją dalį nitritų. Kaip teigė išradėjas, tikėtasi neišvengiamo populiarumo, o susidurta su gana pasyvia reakcija, ar net su kai kurių visuomenės sveikatos centrų konfrontacija. Apie gyventojų ir valdininkų nekovojamą karą už švarų vandenį ir kalbėjomės su „ANTI nitrat“ išradėju.

– Ar Jūsų sukurtas filtras – vienintelė alternatyva?
– Didžiausia alternatyva yra keistis žmogui. Jis turėtų neteršti gamtos. Tada nereikėtų ieškoti ir vandens valymo būdų. Šiuo metu Lietuvoje visi gruntiniai vandenys yra užteršti. Deja, kai kuriose vietose užteršti ir požeminiai vandenys. Taip nitratai jau yra „nuemigravę“ iki tų vandens klodų, iš kurių jis pumpuojamas į vandentiekį. Važinėdami po Lietuvą jau radome keliolika vandentiekių, kurių vanduo taip užterštas.

Dažniausiai tai gręžiniai šalia sąvartynų, buvusių gyvulininkystės kompleksų. Kol bus koncentruota gyvulininkystė, bus ir problema. Tad vienintelė išeitis – valyti vandenį. Jei mažiausiai pusė milijono žmonių Lietuvoje geria užteršta vandenį, manau, tai – valstybinio masto problema. Sukūrę filtrą manėme, kad būsime graibstyte graibstomi. Deja, taip neatsitiko, nitratai nėra matomi plika akimi... Tad, kol paprastas žmogus suvoks, kad tai tikrai kenksmingas vandens teršalas...

Iš kelių šulinių kaime gali pasitaikyti tokių, kuriuose vanduo švarus, tai – išeitis tiems, kas nenori pirkti filtro. Bet žmonės mažai rūpinasi.

– Jūsų filtras sukėlė tikrą „nitratų karą“. Jei jis tikrai švariai valo vandenį, kodėl buvo taip prieštaringai pasitiktas visuomenės sveikatos centrų?
– Sakyčiau, kad tikrai yra visuomenės sveikatos centrų, kurie mus palaiko. Vilniaus visuomenės sveikatos centras labai gerai sureagavo, Rokiškio...

– Bet šiauliečiai Jūsų išradimą pasitiko labai neigiamais komentarais...
– Taip, šiauliečiai reagavo neigiamai. Tarp kitko, Šiaulių apskrityje didžiausias užterštumas nitratais, daugiausia nelaimingų atsitikimų su kūdikiais... Iš pradžių ir jie pripažino, kad gerai valo. Vėliau kažkas nutiko. Manau, „suveikė“ kažkokios įtakos. Gal tų, kas pardavinėja vandenį buteliais... Buvo mestas argumentas dėl instrukcijos tikslumo. Jei žmogus jos nesilaikys – gers nešvarų vandenį. Bet tai juokingas, absurdiškas argumentas. Kokio kvailumo turi būti žmogus, kad nemokėtų stiklinaitės paprastos druskos ištirpinti trijų litrų talpos stiklainyje ir supilti į filtrą?

Kartą buvo prikibta net prie mūsų pavadinimo. „Geriamo vandens filtras“. Klausta, kodėl pavadinome geriamo vandens filtru. Mums buvo sakoma, kad pagal įstatymus geriamas vanduo turi atitikti visus reikalavimus, tad šulinių vanduo pagal įstatymus nėra geriamas. Bet palaukit, ar šulinių vanduo lakamas, o ne geriamas?..

– Dar vienas argumentas buvo dėl nitritų. Teigta, kad „ANTI nitrat“ jų neišvalo.
– Išvalo. Prieš taip teigdami, nebuvo išsiaiškinę. Bet man atrodo, kad valdininkai tiesiog kažkieno veikiami buvo. Šiaip santykis su valdžia nėra toks įtemptas. Iš Ūkio ministerijos buvome gavę paramą.

Susiduriame su paradoksais, kad institucijoms, kurios turi būti atsakingos už žmonių sveikatą, trūksta kompetencijos. Kartais gyventojams siūloma tiesiog užvirinti vandenį... Bet tai juk ne tik nepagerina, bet, kalbant apie nitratus, dar ir pablogina situaciją. Arba kita variantas – nuolat raginama palaikyti šulinį švarų, žmogus tą ir daro, bet nuo nitratų taip vandens neišvalysi. Sistema kol kas dirba žmogaus nenaudai. Kiek nuvažiuodavome ir nustatydavome didesnę nitratų koncentraciją nei galima, dažnai valdininkai nenorėdavo to fakto pripažinti, „tokios problemos pas mus nėra“...

– Jūsų filtro kasetės regeneruojamos, tai kažkas naujo mums įprastų filtrų rinkoje.
– Stengiausi, kad gaminys būtų ne tik pigus, bet ir ekologiškas. Analogų kasetės yra vienkartinės (nors rašoma, kad jos surenkamos, perdirbamos. Kažin, kas tai daro iš tiesų, ir ar iš viso daro). Mūsų „ANTI nitrat“ kasetę galima regeneruoti 25 kartus. Kito filtro „Gerva“ kasetę, valančią geležį ir kalkes, – 4 kartus. Ir viskas buitinėmis sąlygomis. Vienu atveju naudojama druska, kitu – citrinos rūgštis... Elementaresnį variantą sunku ir sugalvoti. Pateikiama ir tiksli instrukcija, kiek galima filtruoti esant konkrečiam užterštumui. Kai žmogus pasirenka šią alternatyvą, o ne vandens pirkimą buteliais – gaunasi tikrai pigiau.

– Važinėjate po visą šalį tirdami vandenį. Kokia bendra situacija?
– Kiekvieną mėnesį kur nors važiuojame. Pastebime, kad valdininkams sunkiai suprantama, kokia bloga situacija. Jie sako, kad Europoje tokių problemų nėra. Bet palaukite, Europoje ir šulinių beveik nėra...

Šiaip Rytų Europoje blogiau, bet blogai ir kitur. Visur, kur koncentruota gyvulininkystė ir žemdirbystė – problemos neišvengiamos.

– Nitratai yra beskoniai ir bekvapiai, bet gal yra kokių nors būdų suprasti, kad vanduo jais užterštas?
– Jie visai nepastebimi. Aptinkami tik specialiai tiriant vandenį. Būna tokių atvejų, kai sodyboje nėra ūkininkaujama keliolika metų, bet vanduo užterštas nitratais... Štai Tarandėje, 80 m gylio gręžinyje, rasta 45 mg nitratų litre. Iš kur? Kažkada buvo intensyviai eksploatuojamas braškių laukas, ūkininkai negailėdami pylė salietrą...

Geriausia vandenį tikrinti pavasarį, tuomet didžiausias užterštumas. Mūsų šalyje vandenys labiausiai užteršti ten, kur intensyviausias ūkis ir geriausios žemės – vidurio Lietuvoje.

– Pagal dabartines normas, didžiausia leistina nitratų koncentracija vandenyje – 50 mg/l. Šis kiekis bendras tiek suaugusiems, tiek kūdikiams. Ar tai – logiška?
– Seniau buvo dvi normos. 2003 m. vandentiekių norma suaugusiam žmogui – 50 mg litre. Apie vaikus jokių pastabų. Laikytasi nuomonės, kad vandentiekio vanduo jau turi būti švarus. 2001 metų normoje dėl šulinių ir gręžinių vandens patvirtinta, kad didžiausias kiekis suaugusiesiems yra 50 mg litre, o vaikams ir kūdikiams – 10 mg litre.

Kai Lietuvoje atrasdavome užterštą vandentiekių vandenį ir klausdavome valdininkų, ar įspėjamos nėščios moterys, mums buvo sakoma, kad nėra tokių reikalavimų. Ir jie teisūs, nes toje 2003 metų normoje nieko nerašoma apie vaikus ir kūdikius. Bendras rodiklis – 50 mg litre. Klausimas, kuo skiriasi nitratai vandentiekio ir šulinio vandenyje? Trijų kilogramų kūdikiui nepavojinga yra 10 mg litre nitratų koncentracija. O dabar rašoma – 50 mg. Tai – nesuvokiami dalykai... Juk kūdikio organizme nitratai iškart virsta nitritais...

Atrodo, tam, kad nereikėtų spręsti problemos, pernai lapkričio 29 dienos įsakymu išvis buvo panaikinta nitratų norma vaikams. Tai reiškia, kad ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir ką tik gimusiems kūdikiams normos yra vienodos. Žmonės nieko nežino, ir problemos nėra. Ištyrus vandenį laboratorijoje ir pastebėjus, kad 50 mg litre riba neviršijama, bus sakoma, kad vanduo yra geras. Bet žmonės nežino, kad nitratų papildomai gaunama iš vaisių ir daržovių, įvairios mėsos. Visa tai kaupiasi organizme, virsta nitritais, ir – jau nuo žmogaus priklauso – vienam anksčiau, kitam vėliau vystosi tokios pavojingos ligos kaip vėžys.

Čia turėtų įsikišti valstybė, ką nors daryti. Vokietijoje yra šulinių pasai, žmogus turi būti išsityręs vandenį. Lietuvos įstatymuose įrašyta, kad privaloma išsitirti vandenį kartą per metus. Bet ar privatūs asmenys tai daro, ar kas nors prižiūri, kaip viskas vykdoma? Kam tada rašyti tokius įstatymus...

Parengė Kristina Kučinskaitė 
Miglės Anušauskasitės nuotrauka
Leidinio „Ozonas“ informacija

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną