Klajonės Nepalo kultūros takais

„Legendinis alpinistas Reinhold Messner, paklaustas, kodėl jis kopia į kalnus, atsakė: „Todėl, kad jie yra“. Daugelis ir manęs klausia, kodėl aš trenkiuosi taip toli, juk viskas yra čia...“ – tokiais žodžiais apie savo kelionę į Nepalą pasakojimą pradeda keliautojas ir fotografas Kęstutis Vingilis, save vadinantis Mohikanu. Keliautojas pasakoja, jog Nepalo sostinės Kathmandu oro uostas pasitiko jį sutrūnijusiais autobusais, tačiau pats miestas pasirodė gyvybingas ir spalvotas, įsikūręs slėnyje tarp ramių kalvų ir turintis ką pasiūlyti žingeidiems keliautojams...

Viešbučių ir kulinarijos subtilumai...
Vargu, ar vienoje iš skurdžiausių valstybių gali surasti tviskančios prabangos. Pasak Kęstučio, nepalietiški viešbučiai tikrai gali priblokšti įvairove, tačiau standartas vis tik išlieka daugmaž vienodas: pagrindė didelė svetainė, valgomasis su krosnele, aplink kurią paprastai būriuojasi visi svečiai ir šeimininkai, bei miegamieji kambariai su mediniais gultais ir gana šiltais paklotais. Tualetai – grindyse besipuikuojanti daili kiaurymė ir šalia stovinti statinė, pilna apledėjusio vandens, skirto puodeliu nupilti bei apsiplauti. Kaip sako Kęstutis, higienos ten mažai paisoma. O meniu gali ir pralinksminti, nes atrodo tikrai išradingai. Galima surasti tokių kulinarijos šedevrų kaip „Snickers“ arba „Mars“ pyragas (mums žinomi šokoladiniai batonėliai, įkepti į paprastą miltinę tešlą).

Kalnų labirintais...
„Kylant aukštyn mane meiliai pasveikino aukščio liga. Smogtelėjo iš peties negailėdama“, – tokiomis emocijomis Kęstutis prisimena kelionę į kalnus. Vaikinas pragulėjo gal parą laiko sunkiai bepasijudindamas, skaudančia galva, iš pilvo besiveržiančiu skrandžiu, su širdies permušimais, šaltu prakaitu ir tuo pačiu svarstydamas būties klausimus. Tokiu atveju yra tik vienas būdas pasijusti geriau ir išvengti galimos mirties – leistis žemyn. Draugai, turtai, socialinė padėtis, didingi pasiekimai užsimiršta, kai kūną apleidžia jėgos. „Vienas nepalietis, su rūpesčiu žiūrėdamas į mano pabalusį veidą, pasilenkė ir angliškai tarė, jog gyvenimas yra kur kas didesnis už Everestą“, – prisimena vaikinas. Anot jo, sunku atsisakyti tikslo, kurio siekei ilgą laiką, paaukojai daug ir dabar teliko vos keli žingsniai. Tai žmogiškojo godumo išbandymas.

5000 m aukštyje – akmens, sniego ir ledo viešpatija. Vaikinas sako, jog žmogui ten tikrai sunku prisitaikyti. Vėjai kartais tiesiog sužvėrėja, verčia iš kojų, o kvėpuoti pasidaro ypač sunku. „Žingsnelis po žingsnelio judu į priekį, įkvėpdamas didingo Džomolungmos (Everesto) vaizdo giliai sau į pasąmonę“, – filosofiniais pamąstymais dalijasi Kęstutis. Pakilęs į akmenų piramidėmis apstatytą Kalla Pathar kalną (5545 m aukštyje) jis sutinka klajoklį prancūzą, kuris nesėkmingai bando užsidegti pergalės cigaretę ūžiančiame vėjyje. Nusišypsoję vienas kitam du kalnų klajokliai prapliumpa nevaldomu juoku iš žodžiais neapsakomo jausmo, matyt, didysis Everestas sukelia tokias emocijas...

„Pamojuoju Džomolungmai, sukraunu nedidelę akmenų piramidę kalnams, išgeriu imbiero arbatos iš mėlynosios pialos, kurią tempiau į šias žalumos pamirštas vietas, ir pradedu leistis žemyn. Širdyje niūniuoju naują melodiją, nes visas vakar dienos gyvenimas kažkur toli toli, o ateitis apsiriboja saule ir mėlynu dangumi virš galvos. Nebėra vilties ar norų, baimės, nes nieko be mėlynosios pialos ir kelių drabužių ant kūno neturiu, katiniška šypsena užpildo visą mane. Pasąmonėje žinau, jog, nusileidęs žemyn, vėl įkrisiu į vilčių ir baimių pasaulį, kentėsiu ir džiaugsiuos, dainuosiu ir verksiu“, – nepamirštamus pojūčius prisimena keliautojas.

Tokių asketiškų kelionių metu galima sutikti įvairių vienišų praeivių. Kęstučio palydovu tapo iš nežinia kur atsiradęs šuo, lydėjęs jį visą likusį kelią. „Daviau jam du virtus kiaušinius, kuriuos turėjau kišenėje. Sėdėjau ant skardžio krašto veidu į tarpeklį, o jis man už nugaros, pasisukęs snukiu į kelią, saugojo nuo negandų ir klastingų vėjų. Susidraugavome. Kęstutis sako, jog šuo buvo keistuolis, visą laiką rodė kelią, o nuo kitų šunų gindavosi atsiguldamas ant žemės ir atkišdamas pilvą. Pora vietinių vaikų bandė savais monstrais siundyti, tad tapau piktuoju svetimšaliu pagrasindamas lietuviškai, kadangi angliškai jie nekalbėjo...“

Mirusiųjų deginimo ceremonija...
Nepale vaikinas „išbandė“ ne tik viešbučių ar kulinarinius ypatumus, ne tik pajuto kalnų didybės galią. Jam teko patirti kur kas stipresnių pojūčių, kuriuos tikrai ne kiekvienas galėtų atlaikyti. Kęstutis buvo apsistojęs šalia Pashupatinath šventyklos, prie šventos Bagmati upės, kuri, pasak vietinių, yra tikėjimo, religijos, kultūros ir tradicijos simbolis. Šioje šventykloje atliekamos mirusiųjų deginimo ceremonijos. Nepaliečių šeimoje, pas kurią viešėjo Kęstutis, tuo metu mirė sena moteris, tad, pasak vaikino, jis turėjo progą (tiksliau – buvo priverstas) iš arčiau pažinti nepaliečių požiūrį į mirtį bei amžinosios kelionės tradicijas.

Mirštantysis atgabenamas į labai nejaukų, mirtimi ir nešvara alsuojantį pastatą, paguldomas miniatiūriniame kambarėlyje su dar bent septyniais merdėjančiaisiais, kur laukia savo gyvenimo pabaigos. Jokios medicininės pagalbos nėra, išskyrus padvisusį vandenį atsigerti ir astrologą, kuris iš pulso nuspėja, po kiek laiko ligonis mirs. Jeigu mirštantysis „užsispyręs“ ir po savaitės pragaro tarp nusipenėjusių musių ir pūvančių kūnų vis dar neiškeliauja į dausas, imamasi specialių priemonių. Ligonis išnešamas į lauką, paguldomas ant specialios akmeninės platformos prie upės, kur deginami kūnai, ir tada visi jo giminaičiai eina vienas paskui kitą ir pila rieškučiomis vandenį leisgyviam gulinčiajam į burną.

Vaikinas sako, jog posakyje „kad paukščiukas prigertų ir greičiau išskristų“ „paukščiukas“ reiškia širdies plakimą. Neraštingiems žmonėms tai – paslaptingas dalykas. Vos tik ligonis išleidžia paskutinį kvapą, kaip galima greičiau nugabenamas neštuvais su gėlėmis ant kraunamos storų malkų krūvos, kuri tuoj pat plyksteli liepsnomis. Stengiamasi kuo greičiau sudeginti velionį, kad dvasia galėtų atsiskirti nuo visų nešvarių kūniškųjų pančių. Anot vaikino, jeigu mirusysis riebus, dega gerai, o jei ne – reikia pilti daug ghi sviesto, kad liepsnos nepailstų. Ugnies kurstytojas darbuojasi uoliai, kol pelenais pavirsta sunkiausiai degantis kūno organas – širdis.

Vėliau, pasak vaikino, viskas vyksta žaibiškai. Laužo likučiai nušluojami į šalimais tekančią upę, kraunamas kitas laužas, guldomas naujas keliautojas. Kartais mirusysis netyčia atgauna sąmonę ir „prisikelia“ prasidėjus deginimo ceremonijai. Tai laikoma baisiai blogu ženklu. Tokių atvejų išvengti padeda vikrus jaunikaitis, kuris nepalietiško peilio kukhri ašmenimis „paguldo“ atsigavusįjį į „privalomą“ mirties vietą. Vaikinas pasakoja, jog jo pažįstama nepalietė, kurios motina ten merdėjo, po keturių dienų slaugymo mirštančiųjų kameroje atsidūrė ant išprotėjimo ribos, nieko nematančiu žvilgsniu ir bereikšmiu žodžių srautu gynėsi nuo akyse skriejančių košmariškų vaizdų. „Laužai ten dega dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, o graži tradicija pavirto tiesiog pelningu bizniu, nes tokia „paslauga“ kainuoja du mėnesinius atlyginimus“, – savo pasakojimą užbaigia Kęstutis.

Jolanta Bagurskienė
K. Vingilio asmeninės nuotraukos
Meniu.lt informacija