Kelionė į Indiją...

Kelionė į Indiją...

„Jeigu kažko labai nori ir to sieki visa širdimi, anksčiau ar vėliau šios svajonės tampa realybe. Taip aš atsidūriau Indijoje“, – savo pasakojimą apie kelionę į Indiją pradeda fotografas ir keliautojas Kęstutis Vingilis.

Indija – viena didžiausių pasaulio šalių, besipuikuojanti nepakartojamo grožio Himalajų kalnų virtine, tikinti Gango upės šventumu, kurion žmonės brenda apsivalymo tikslais, svečius pasitinkanti puikia virtuve, kurios subtilumus ne visų keliauninkų skrandžiai toleruoja, ir spalvinga savo kultūra. Kaip sako pats Kęstutis, mintis aplankyti tolimąją Indiją jau seniai sukosi galvoje, tačiau pirma mintis buvo keliauti į Indijos Himalajus. „Kai pasakodavau kitiems apie savo didžiausią svajonę, visada pradėdavau nuo klajojimo Himalajuose. Nežinau, kodėl... Visa tai buvo panašu į neįgyvendinamą utopiją, bet vieną dieną viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojom,“ – savo mintimis dalijasi Kęstutis. Draugų dažnai vadinamas Mokihanu ar Šiaurės žmogumi, vaikinas sako, jog paklajoti, pajausti tolimo krašto dvasią jį įkvėpė daug kas – J. Ivanauskaitės, P. Normanto, N. Rericho, Vivekanandos, R. Tagorės ar Mesnerio rašiniai apie šiuos kalnus.

Koks Indijos miestas pirmasis Tau atvėrė duris?
Delyje nusileidau naktį. Teko iš karto ieškotis nakvynės, nes kilo nesklandumų su užsakytu viešbučiu bei nebuvau perpratęs vietinės bendravimo kultūros, kuri tampa nuostabi tik tuomet, kai ją pradedi pažinti. Iš pradžių šiame mieste mane „meiliai“ apgaubė intensyvi šoko terapija, kurios metu negalėjau atsipeikėti nuo begalinių šiukšlių klodų, neįtikėtinai sumaitotų, atviromis žaizdomis išmaldos prašančiųjų vietos gyventojų, bekilnojančių nuvargusius delnus ir tankiai bemirksinčių pavandenijusiomis nuo alkio ir meilės nepritekliaus akimis. „Please Mister“, – aidėjo dieną ausyse, naktį širdyje. Išmaldos prašymas čia yra tiesiog profesija ir, turiu pasakyti, gana pelninga. Po pirmųjų dienų Delyje gyvenau nuolatinės apgavystės nuojauta, nes nuolanki tiesa čia buvo retas svečias. Delis man asmeniškai padarė niūraus, perkimšto ir įžūlaus miesto įspūdį.

Kas labiausiai įstrigo ir nustebino šioje šalyje?
Labiausiai įstrigo skirtumas tarp mano svajonės ir tikrovės bei tai, kaip ta tikrovė su laiku keičiasi į nuostabiausius dalykus. Nustebino ir daugumos indų požiūris į kenčiančiuosius, kuomet visos kančios nurašomos blogai karmai, todėl nebelieka nei gailesčio, nei atjautos – tai visiška priešingybė Mahatmos Gandžio mokymui ir ahimsos principui. Nors dauguma Gandį gerbia ir laiko savo tautos tėvu, bet paklausus, kodėl jie tuomet nesielgia taip, kaip jis mokė, daugelis atsako: „Mahatma (sanskrito kalba maha – didis, atma – siela) buvo didi siela, jis gebėjo valdyti savo troškimus ir geismus, o aš tik paprastas indas, man neįveikiami tokie mąstai, todėl ir elgiuosi taip, kaip elgiuosi.“

Nustebino pinigų ir valdžios galios mąstai. Lietuviška korupcija atrodo niekingai ir pasigailėtinai, palyginus su viską aprėpiančia indiška papirkinėjimo ir įbauginimo „mašina“. Yra įdomi knyga – Pavan K.Varma „Being Indian“ – apibūdinanti šiuos indų kultūros ypatumus, verta paskaityti.

Įstrigo dar vienas šios kultūros bruožas – gebėjimas džiaugtis ir rasti jėgų gyventi net beviltiškiausiose situacijose, kuomet nėra net menkiausio šviesos spindulėlio. Kalnuose žmonės skiriasi, kuo aukščiau, tuo šviesesni žmonės...

Kur apsistojai Indijoje?
Iš viešnagės vietų Indijoje labiausiai įsiminė apsistojimas Bodhgajoje, vieno vaikinuko šeimoje. Tėvas – vietinio universiteto profesorius, gerbiamas žmogus, iš valstybės gavęs gana prabangų namą gyvenimui, nors gyvena su šeima paprastoje, iš molio krėstoje trobelėje. Įėjimas į šią trobelę gana paprastas – per nedidelį tvartelį, skirtą gyvuliams. Vidiniame kieme verda šeimos gyvenimas. Iš kiemelio durys veda į atskirus kambarius, kuriuose dažniausiai yra lova, spinta ir kelios nuotraukos su artimaisiais arba dievybėmis. Paprasta ir gana švaru. Gyvenimas teka ramia vaga: motina prižiūri gyvulius, sūnus „verslauja“ vietinėje interneto kavinėje, dukra, kuri nepaprastai graži, mokosi antrame kurse, o tėvas išeina į universitetą. Universitetas atrodo labai varganai, pastatai – lyg po karo, karvės ir šiukšlės, griūvantys ir apleisti pastatai, bendrabučiuose – antisanitarinės sąlygos, bet visa tai atsveria šviesus dėstytojų protas ir tvirtas tikėjimas ateitimi.

Indiškas maistas – ko teko paragauti? Kas patiko, kas nelabai?
Indiškas maistas labai įvairus ir nepakartojamas, nors tikrai labai aštrus. Tradicinė arbata Indijoje yra „čaj“, kurią geria visi ir visur. Tai juoda arbata su pienu, kurioje yra daug prieskonių ir pakankamai cukraus. Skonis nuostabus, kai įpranti... Nepakartojama yra tibetietiška sviesto arbata, ruošiama iš arbatos, druskos ir sviesto (viskas išplakama specialiame muštuve). Vėliau visa tai puodelyje maišoma su tsampa, nelabai gomuriui „draugiškais“ miltais, o vėliau dar mieliau valgoma. Ar skanu? Atsakymas priklauso nuo išalkimo laipsnio bei skonio receptorių, tačiau aš niekada nesidžiaugdavau šiuos skanėstus matydamas priešais save, ypač jeigu sviestas būdavo gerai paraugintas, įgavęs nenusakomą spalvą ir kvapą.

Ką „pasiėmei“ iš šios kelionės? Ar norėtum dar ten sugrįžti?
Sakoma, kad keliaujant svarbiausia ne tikslas, o pati kelionė, kurios metu mokaisi, patiri, stebi, įsimeni, išgyveni, atsimerki, pažįsti, išlaisvini savo protą iš godžių, plieninių ego gniaužtų. Sena patarlė moko, jog kiekvienas sutiktas kelionėje yra mokytojas. Neturiu pagrindo tuo netikėti. Tvirtai kartoju sau širdyje, kad sugrįšiu į Himalajus. Gal ir nepritapčiau ten, bet vis noriu grįžti į tas klajones. Tada jaučiuosi gyvenantis iki pat gelmių pilną gyvenimą. Sugrįžęs į civilizaciją, vėl tampu robotuku, mąstančiu kaip geriau, kaip daugiau, kaip įdomiau...

Kalbino Jolanta Bagurskienė
K. Vingilio asmeninės nuotraukos
Meniu.lt informacija

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną