Kas skanesnio Šri Lankoje? (II dalis)

Kas skanesnio Šri Lankoje? (II dalis)

Tikrai sutiksiu su nuomone, jog į šią šalį turėtų vykti įvairiausių prieskonių mėgėjai. Jų čia apstu kiekviename patiekale. Į turistų lankomus objektus įtrauktame prieskonių sode galėjome stebėti, kaip auginamas kardamonas, iš kur gaunamos cinamono lazdelės, kaip atrodo ką tik nuskinta vanilė ir ar kvepia šviežio imbiero šaknis. Beje, baltieji ir juodieji pipirai auga... ant to paties medžio, nes jų spalvą bei skonį nulemia tik laikas, kada jie yra skinami. Vietoje dantų pastos naudojami betelio lapai, iš pirmo žvilgsnio primenantys kalkes. Nuryti negalima, nes kenksminga.

Netikėtai užklupti gausaus lietaus, jaukioje terasoje išklausėme tikrą paskaitą apie prieskonių naudą organizmui, sveikatai ir netgi asmeniniam gyvenimui: kalendra – įžiebia jausmus, cinamonas – stiprina draugystę, o česnakas yra tikras afrodiziakas! Čia pat veikiančioje prieskonių parduotuvėlėje įsigijome įvairių pagardų dailiose rankų darbo pakuotėse. Išvykdami susižvalgėme – reikėtų čia atvežti Lietuvos vadybininkus, kad įgytų daug naudingų žinių apie tikrąjį pardavimo meną – subtilų, bet pavergiantį.

Neslėpsiu, prieš išvykdama domėjausi Šri Lankos kulinariniu paveldu ir kolonizatorių padaryta įtaka. Musulmonai į Šri Lanką atsivežė ne tik savo tikėjimą (apie 8 % Šri Lankos gyventojų yra islamistai), bet ir savų prieskonių, kuriuos vietiniai greit pamėgo. Septynioliktame amžiuje šalyje viešpatavę portugalai taip pat įdiegė nemažai kulinarinių įpročių. Vėliau į šią prieskonių šalį atkeliavo olandai, kurie atsivežė kiaušinių ir sviesto. Tačiau jų receptai saloje pasikeitė, o pagal juos pagaminti patiekalai tapo aromatingesni ir aštresnio skonio, mat prie olandiškų kepinių puikiai tiko kardamonas ir cinamonas. Tačiau mums pasirodė, jog didžiausią įtaką šalies virtuvei padarė kaimynė Indija, pagardinusi patiekalus kariu ir aštriaisiais pipirais.

Viešbučių virėjai, gamindavę maistą tiesiog restorano salėse, pasakojo, kad aštriai šalyje gaminama stengiantis apsisaugoti nuo šiltu ir drėgnu oru plintančių virškinimo sutrikimus ir ligas sukeliančių mikrobų. Išdidžiai stovėdami prie molinių (kartais akmeninių) puodų, kuriuose nuolat kvepia gomurį deginantys troškiniai, šypsodamiesi vaizdingai pasakojo apie patiekalų sudėtis. Nejučia pagavau save stebinčią savotišką užburiantį spektaklį ir visą viešnagės laiką nesilioviau žavėtis nuoširdžiomis personalo pastangomis patenkinti restorano svečių užgaidas.

Paprašiusi pagalbos besirinkdama desertą, vėl nenusivyliau. Man buvo pasiūlyta pabandyti sultingų papajų ir patarta prieš valgant jų griežinėlius aplieti žaliųjų citrinų sultimis. Paprasta ir nuostabiai skanu. Ananasus vietiniai valgo su druska. Jiems taip skaniau, tačiau mes nesiryžome.

Kiek atsiribojusi nuo viešbučio malonumų, paklausiau mus lydėjusio gido, ką paprastai valgo vietiniai. Atsakymas buvo trumpas – ryžius. „Turime jų net kelių skirtingų rūšių, būtinai paragaukite raudonųjų“, – mirktelėjo juodą kaip anglis akį Seneka. Studijavęs mediciną Maskvoje, šiandien Seneka keliauja po salą su atvykėliais iš Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių. Ir tarsi patvirtindamas savo specialybę, ėmė vardinti gerąsias ryžių savybes. Mes pritariamai linkčiojome, suprasdami, kad likę gyventi šalyje, kurioje vidutinis darbo užmokestis kartais nesiekia 150 Amerikos dolerių per mėnesį, tik ryžius ir tevalgytume...

Specialiai Meniu.lt iš Šri Lankos Indrė Ramanavičienė 
(1-oje: ši raudonųjų bananų kekė nekainuotų net dviejų su puse lito
2-oje: taip ruošiamas kokteilis iš karališkojo kokoso
3-oje: turistams patiekiama net jūrų gėrybių, kurių Šri Lankoje nėra daug)

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną