Kaip mes ragavome 70 metų viskį „Glenlivet“

Kaip mes ragavome 70 metų viskį „Glenlivet“


Parodos dalyviai šiais metais – kaip beje ir kasmet – visiems puikiai pažįstami viskio gamintojai ir tiekėjai iš viso pasaulio. Žinoma pirmuoju smuiku griežė Škotijos atstovai. Nevarginsim Jūsų sąrašais ir statistine informacija, kurią galite rasti parodos interneto svetainėje - www.whisky-show.com.

Šių metų viskio baro „W 1640“ komandos išvykos desertas buvo nepriklausomo viskio pilstytojo (angl. bottler) „The Gordon & Macphail“ surengta degustacija pavadinimu „The Gordon & Macphail Timeline“. Šiai degustacijai negaliojo parodos bilietas (95 svarai) ir reikėjo įsigyti atskirus (50 svarų). Kelios dešimtys bilietų buvo išgraibstytos per itin trumpą laiką.

Ką gi kokio nuostabaus ragavome ir kokia šios kompanijos veikla?

„The Gordon & Macphail“ – šeimos valdoma įmonė, verslą pradėjusi 1895 metais. Per daugiau nei 100 metų kompanija tapo vienu svarbiausių nepriklausomų viskio srities specialistų. Jie vykdo didmeninę, bei mažmeninę prekybą; viskio pirkimus statinėmis iš įvairių distilerijų, jo išpilstymus ir pardavimą buteliais, arba tai kas angliškai vadinama „bottler“, bei vadovauja Benromach distilerijai, kurią įsigijo 1993 metais. Šiuo metu kompaniją valdo trečia ir ketvirta šeimos karta.

2010 metais „The Gordon & Macphail“ pristatė itin senų viskių seriją „Generation“. Pirmasis buvo „Mortlach“ 70 metų viskis, o šiais metais rinką pasiekė ir „Glenlivet 70 YO“. „Mortlach“ butelio kaina pasaulio parduotuvėse svyruoja apie 60 000 litų, antrasis perkopia 50 000 litų ribą.

Būtent septyniasdešimties metų senukas „Glenlivet“ tapo mūsų aplankytos degustacijos karūna. Kiti šiose dangiškose ragautuvėse dalyvavę viskiai ne ką mažiau įspūdingi: „Benromach 30 years old“, „Glen Albyn 1975“, „Strathisla 1963“, „Glen Grant 1953“.

Kaip matote visi viskiai labai solidūs ir ilgus metus pratūnoję statinėse. Tad nenuostabu, kad tiek kvape tiek skonyje netrūko razinų ir kitų iš šerinių statinių atkeliavusių kvapų. „Benromach 30 YO“ skonis alsavo marcipanais, o pabaigoje išryškėjo gan stiprus aštrumas, kuris netgi gali pasirodyti per aštrus.

Antrasis viskis tai 1980 metais savo gyvavimą užbaigusios distilerijos Glen Albin palikuonis. Šis viskis taip pat brandintas pakartotinai naudojamose (refill) šerio statinėse. Prie kvapo pasižymėjau kivi vaisius, o skonyje užkliuvo lengvi cinamono ir lazdyno riešutų atšvaitai.

Kuo toliau tuo darėsi įdomiau. „Strathisla 1963“. Išpilstytas šiemet, tad baisu ir skaičiuoti kiek čia tų metų. Įspūdingas skaičius gaunasi, ar ne? 43 % stiprumo su tų pačių razinų ir lengva obuolio rūgštele kvape. Labai kreminis ir puikus kavos poskonis.

Kas ten dar liko? Ogi „Glen Grant 1953“. Beje „Glen Grant“ viskį pamėgo ir viskio bare „W 1640“, o aš jį spėjau įvardinti kaip geriausios kainos ir kokybės čempioną mūsų meniu. Tad buvo labai įdomu paskanauti šio auksinių vestuvių amžiaus herojus.Brandintas pirmo užpylimo (first fill) ir pakartotinai (refill) naudojamose šerio statinėse. Kvapas, be visų būdingų šeriniams viskiams aromatų, alsavo ir odos, bei lengvu mėtų dvelktelėjimu. Skonis, kaip ir priklauso itin brandžiam viskiui, pilnas tretinių, arba tik per itin ilgus brendimo metus atsirandančių poskonių, tokių kaip odos ir medinės dėžės.

Na ir štai pagaliau, jo didenybė – „Glenlivet 70“. Taurelėje esančių 20 ml mažiausia kaina būtų apie pusantro tūkstančio litų. Tad gerti, ar negerti? :)
Supiltas į šerio statines 1940 metų vasario 3 dieną šis viskis į butelius buvo išpilstytas statinės stiprumo. Bet stiprumo liko tik 45,9 %. Banalu būtų pasakyti, kad tokio viskio skonio iki šiol neteko ragaut.
Tai itin gerai prinokusiais egzotiniais vaisiais, senu ąžuolu, ar net vašku alsuojantis gėrimas. Tiek skonyje tiek kvape gausu aromatų ir kvapų kuriuos galima užuosti ir pajusti sename mediniais baldais apstatytame kambaryje. Šie skoniai yra ypatingai taurūs ir ilgai išliekantys, tarpusavyje puikiai balansuojantys ir sukuriantys tvarią visumą. Likome priblokšti visomis prasmėmis ir po degustacijos įžengę į parodą juokavome: ką gi ragauti toliau, jei ką tik skanavai „Glenlivet 70“?

Tačiau ragauti tikrai buvo ką. Kiekvienas iš parodos dalyvių gavo po du žetonus už kuriuos buvo galima išbandyti vieną iš itin solidžių ir senų viskių. Dar vienas įspūdingas sąrašas, kurį analizuodami galite pavarvinti seilę, o mums tai buvo galvą laužančios dvejonės – ką gi pasirinkti.

Pirmoji mano korta krito ant „Glenglassaugh 1968 Legacy“. Tačiau ne dėl šio viskio kainos, kurio butelis kainuoja apie 1700 litų, bet dėl šios distilerijos sąsajų su Lietuva. Taip taip, jums nepasirgirdo...

Toliau skaitykite dienoraštyje >> http://viskiobaras.blogspot.com

Šarūnas Karalius
Viskio baro „W 1640“ ir Meniu.lt informacija
Autoriaus nuotraukos


Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną