Nors LTV projektas „Vertas milijono“ jau baigėsi, dėl jo prieš mėnesį sostinės A. Jakšto gatvėje atsiradęs restoranas „Irmanto sriubos“ tebėra dėmesio centre. Per pietus čia būriuojasi valgytojų eilė, o jam vadovaujantis būsimasis vienos Kauno vidurinės mokyklos abiturientas,
imtynių sporto pažiba Irmantas Jablonskas džiaugiasi didesne, nei planuota, apyvarta. Vis dėlto piniginių reikalų Irmantas plačiai nelinkęs komentuoti. Užtat atvirai pasakoja apie pamokas ir patarimus, gaunamus iš tėčio – šokolado karaliumi Lietuvoje tituluojamo Algimanto Jablonsko. Vertos dėmesio ir restorane įgyvendinamos originalios paties jaunuolio idėjos. Gal iš tiesų tiesiai iš mokyklos suolo į verslo traukinį įšokęs vaikinas iš sriubų susikraus milijoną?
Įrengtas rekordiniu greičiu
Kaip jaučiatės mėnesį praleidęs restorano direktoriaus kėdėje?
– Jaučiuosi gerai. Tačiau yra nelengva. Turiu tvarkyti daug popierizmo, ypač susijusio su žmonių įdarbinimu, jo iki galo dar nesuprantu, – neturiu tokios patirties, tačiau labai sparčiai mokausi. Beveik viskas, ką dabar darau, man yra nauja. Restoraną jau spėjo patikrinti daugybė instancijų. Paaiškėjo, kad turime ir piktą kaimyną – advokatą, jis parašė skundą. Bet dirbame toliau. Manau, tokie reiškiniai tik užgrūdins. O verslas sekasi puikiai. Sulaukiame kur kas daugiau svečių, nei buvau numatęs pagal optimistinį verslo planą. Net neįsivaizdavau, kad lietuviai taip mėgsta sriubas. Žmonių eiles mačiau ir prie sriubų restorano Belgijoje (jo pavyzdys ir įkvėpė vaikiną panašų atidaryti Vilniuje – aut. past.), kur buvo ruošiami visiškai paprasti sultinukai. Mes, mano manymu, siūlome kur kas aukštesnio lygio interjerą, didesnį pasirinkimą ir skanesnių sriubų.
Tačiau restoraną išpopuliarinti padėjo ir televizijos projektas?
– Televizija tikrai padėjo. Išreklamuoti buvome labai plačiai.
Restoranui panaudojote visą projekto valdybos viešai deklaruotą sumą – 245 000 litų?
– Tikrai negavau visų tų pinigų.
Tuomet kiek kainavo restoraną įrengti?
– Neviršijau nė vieno cento, numatyto biudžete. Iš pradžių restorano sąmata siekė 500 000 litų, vėliau ją sumažinau iki 300 000, galiausiai iki 245 000 litų. Už tai esu dėkingas projekto valdybai. Būtent ji mane vertė labai susispausti. Turėdami minimalų biudžetą per labai trumpą laiką, manau, įrengėme labai gražų restoraną. Džiugu ir tai, kad dabar viršijame verslo plane numatytą apyvartą. Restoraną įrengėme per ne visą mėnesį – nedirbome poilsio ir švenčių
dienomis. Be langų ir durų, čia viskas nauja: sienų dekoras, baldai, visiškai nauja ir virtuvės įranga. Užsisakę ką nors iš užsienio per mėnesį nebūtume sulaukę. Todėl viską pirkome ir gaminome Lietuvoje.
Į jūsų verslą investavo ir laidos „Vertas milijono“ valdybos nariai – žinomi šalies verslininkai. Remiantis skelbiama informacija, jiems priklauso 51 procentas šios įmonės akcijų, likusi dalis – jūsų nuosavybė. Kaip dalysitės pelną?
– Nežinau, ar tą reikia sakyti. Viskas truputį apsivertė aukštyn kojomis.
Ar jums reikės gautus pinigus grąžinti?
– Dalį reikės.
Nemėgsta lietuviškų sriubų
Kad maitintojas galėtų vadintis specializuotu sriubų restoranu, kiek jų turėtų siūlyti?
– Manau, kad reikėtų klausti ne „kiek“, o „ką“ turėtų patiekti. Esu girdėjęs, kad Kaune yra sriubinė. Tačiau ten siūloma ir sriubų, ir kepsnių, ir kitokių patiekalų. Mano manymu, tai įprastas restoranas. Esu įsitikinęs, kad specializuota sriubinė yra būtent pas mus. Daugelis stebisi, kad esame sriubų restoranas, tačiau nesiūlome 20 pavadinimų sriubų. Mūsų puikios virėjos jų gali pagaminti ir 20, ir 50. Bet jei išvirsime dvi dešimtis, penkiolika puodų iš jų vakare teks išpilti. Reikia rasti aukso vidurį. Pagal mano idėją siūlome penkias sriubas, bet kiekvieną dieną jei ne visos, tai bent dalis jų būna kitokios. Kasdien stengiamės ruošti po keletą lengvesnių ir sotesnių sriubų. Apskritai manau, kad sriuba – dietinis maistas. Ketinantiesiems numesti svorio kada nors restorane pateiksime rekomendacijų, kokių sriubų valgyti. Ne iš
vieno esu girdėjęs apie figūrą patobulinusią sriubų dietą. Ją ketinu išmėginti ir pats. Be sriubų, siūlome ir penkių rūšių salotų ir, manau, skaniausių Lietuvoje desertų – „AJ šokolado“ tortų. Praėjusią savaitę turėjome ir saldainių, bet jų jau nebėra, nes daugiau nei pusę jų suvalgydavau pats.
Pats esate sriubų mėgėjas?
– Vaikystėje sriubų apskritai nevalgydavau. Nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad ir dabar ne visas lietuviškas sriubas mėgstu. Daugelio net negaliu ragauti. Tačiau keliaudamas su šeima ir kaip sportininkas įvairiose šalyse prisiragavau nepaprastai skanių sriubų. Didelį įspūdį paliko Lenkijoje verdami „fliakai“ (sriuba iš jaučių skrandžių – aut. past.). Ir savo restorane tokią sriubą jau virėme. Bet labiausiai mėgstu svogūninę ir aštrią kalakutienos sriubą – abiejų taip pat galima paragauti šiame restorane.
Geras virtuvės specialistas – daugelio restoranų kūrėjų galvos skausmas. Kaip tokį radote jūs?
– Virtuvės šefė yra labai puiki, ji dirbo daugelyje žinomų restoranų, tarp jų ir Vilniuje veikusiame „Kuba“ (jo steigėjas buvo Irmanto tėtis A. Jablonskas – aut. past.). Iš ten yra ir kita virėja.
Savaitgaliais jūsų sriubų neparagausi.
– Tikriausiai sutiksite, kad savaitgaliais daugelis išvažiuoja prie ežerų, gal ir į Trakus – valgyti šokolado pas mano tėtę. Be to, poilsio dienomis negalėčiau dirbti ir dėl to, kad turiu nedaug
personalo.
Aukoja mokslus ir pergalių džiaugsmą
Sukūrėte gana stilingą restoraną. Jo vizijos autorius buvote pats, ar leidote laisvai fantazuoti dizaineriams?
– Interjerą kūrė dekoratorius Laisvis Janulis. Po šio projekto jis suprato, kad gali būti ir interjero dizaineris. Jis padėjo išrinkti baldus, šviestuvus. Pats dekoravo sienas ir papuošė jas savo tapytais paveikslais. O sienų bareljefai ir dekoratyvios lėkštės – jo žmonos Beatos kūryba. Ant vienos sienos matomi sparnai ir žoleles laikančios rankos – Laisvio kūrinys „Angelas virtuvei“. Pagal pirminę idėją restorane planavau įdiegti savitarnos liniją. Bet esu dėkingas dizaineriui – jis privertė sprendimą pakeisti: tokio interjero restorane labiau tinka aptarnavimas prie staliukų.
Iš kur semiatės verslo žinių ir pasitikėjimo savimi?
– Labai daug ko išmokė ir dabar daug padeda tėtis. Nuo vaikystės matydavau, kaip jis viską daro. Jo įmonėse pradėjau dirbti nuo šlavėjo, buvau ir tiekėju, ir barmenu. Ir dabar labai daug ko klausinėju tėčio, nes dauguma dalykų man yra nauji. Tiesa, dėl tokios pagalbos išgirstu aplinkinių pašaipėlių. Bet, mano manymu, yra normalu kreiptis patarimo į daug patirties tokiame versle turintį tėtį.
Ką gyvenime teko paaukoti dėl šio verslo?
– Esu dziudo ir sambo imtynių atstovas. Abejose rungtyse turiu nemažai apdovanojimų, pavyzdžiui, visai neseniai iškovojau trečią vietą pasaulio sambo imtynių čempionate. Dabar teks aukoti ir treniruotes, ir čempionatus, ir pergalių džiaugsmą. Mane labai palaiko mano mokyklos direktorius. Su juo esu sutaręs, kad mokysiuosi neakivaizdžiai. Nežinau, ar grįšiu į klasę ir mokysiuosi kartu su klasės draugais, nors to visai norėčiau. Taip toli į priekį dar nežiūriu. Turėdamas verslą galvoju tik apie tai, ką reikia nuveikti nuo ryto iki vakaro. Restoranui dabar tenka aukoti ir didžiąją dalį anksčiau miegui skirto laiko.
Tikitės iš sriubų verslo susikrauti milijoną?
– Tikiu, bet žinau, kad tai bus nelengva. Juokinga, kai išgirstu klausiant, ar kursiu restoranų tinklą. Vienam restoranui įsisiūbuoti reikia bent poros metų. Tik tuomet jau galima atidaryti ir daugiau. Kai viskas viename būna sustyguota, tuomet tik imi ir plagijuoji.
Irmantas Jablonskas nesikrato ir paprastų darbų, per pietų piką jį dažnai galima pamatyti pilstantį sriubas. „Irmanto sriubos“ ne veltui pavadintos restoranu – stilingas interjeras būtų per geras valgyklai.
Ramunė Žukauskienė
Mykolo Ambrazo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija
