Svečiuodamiesi saulėtoje Italijoje, klajodami siauromis senamiesčių gatvelėmis ir grožėdamiesi architektūros paminklais, atkreipiame dėmesį į jaukių kavinių, užkandinių, restoranėlių įvairovę. Daugelis jų – šeimyninės įmonės, kuriose darbuojasi artimi giminaičiai, o vaikai perima tėvų verslo tradicijas. Tokiose vietose gal ir neaptiksime kulinarinių įmantrybių, tačiau paskanausime patiekalų, pagamintų pagal firminius receptus, padegustuosime „vino de casa“ ir įsitikinsime nuoširdžiu šeimininkų svetingumu. Svarbi ir įstaigos aplinka – gal kartais kiek aptriušusi, bet pilna šilumos ir žavesio.
Kaip ir daugelį kitų gerų dalykų, savo tradicinę virtuvę italai pavertė kultūrinės ekspansijos dalimi. Pica ir pasta (makaronai) jau baigia pavirsti mūsų kasdienine duona, o itališkos užeigos ir restoranai dygsta visame pasaulyje. Netrūksta jų ir Lietuvoje – vieni puoselėja spalvingos ir demokratiškos Italijos virtuvės tradicijas, o kiti prisitaiko prie savitų pasiturinčios publikos poreikių.
Neseniai duris atvėrusį italų virtuvės restoraną „Rosmarino“ galima būtų priskirti pirmajai kategorijai. Jo lankytojai turi galimybę pasimėgauti šeimyninės įmonės atmosfera ir paragauti įvairiausių naminių patiekalų, kuriuos jaunas, bet patyręs virtuvės šefas Piero Carrieri gamina pagal savo šeimos receptus. Neretai jis pats pasirodo salėje, kad maloniai pabendrautų su lankytojais ir išklausytų jų atsiliepimų. Atitinkamai restorano aplinkoje kuriama ir jauki namų atmosfera: dvejose nedidelėse salėse rikiuojasi keletas „dvisėdžių“ staliukų ir minkštos sofos aukštomis atkaltėmis, formuojančios nedideles „kišenes“, tinkančias lankytojų pamėgtiems intymesniems pasisėdėjimams. Kamerinę nuotaiką lemia ir gana neaukštos lubos, išlikusios nuo ankstesniojo interjero. Sienas prie įėjimo puošia fotografės Džildos Makačinaitės autorinės nuotraukos, vaizduojančios kitokią, „nenusaldintą“ Italiją, pamatytą jautrios menininkės akimis. Pasak restorano direktoriaus Daniele Lufino, rengiant restorano koncepciją, iš karto buvo atsisakyta pseudoistorinių įmantrybių ir sąmoningos itališkos netvarkos – mūsų publikai tai pasirodytų ne egzotika, o paprasčiausias apsileidimas. Vietoje to buvo nuspręsta sukurti tvarkingą modernų interjerą, „pagardintą“ taikliomis detalėmis. Nors restorano valgiaraštyje dominuoja pietinių šalies regionų patiekalai, interjeras labiau primena dalykinės Šiaurės Italijos stilistines tendencijas. Spalvinis jo sprendimas paremtas šiltų spalvų kontrastu, pabrėžtu ryškaus lokalaus apšvietimo. Netrukus salėse atsiras staliniai šviestuvai, dekoratyviniai indai, vyno lentynos ir kitos malonios detalės, atliksiančios emocinės sąsajos tarp erdvės ir žmogaus vaidmenį. Nepaisant tradicinių biurokratinių problemų, iškilusių įsikūrimo metu, „Rosmarino“ restoranas jau pusmetį sėkmingai dirba, pritraukdamas vis naujus klientus aptarnavimo profesionalumu ir patiekalų kokybe.
Daugeliui vilniečių itališkas vardas Antonio asocijuojasi su žodžiu „pica“. Taip, būtent Salvatore Antonio Meschino prieš vienuolika metų Vilniaus senamiestyje atidarė kavinę, įtvirtinusią naujus garsaus itališko patiekalo kokybės standartus. Šiandien „Da Antonio Group“ jau sudaro keli restoranai, kuriuos, atsižvelgiant į maisto ir aptarnavimo kokybę, drąsiai būtų galima pavadinti prabangiais.
Eilę metų erdviose patalpose, esančiose Vilniaus gatvėje, veikė viršutinių drabužių parduotuvė, vėliau čia buvo įkurtas restoranas „Trys italai“, tad A. Meschino su bendražygiais pradėjo darbą anaiptol ne tuščioje vietoje. Įrengiant interjerą ir eksterjerą buvo pasiremta turtingomis italų kultūrinėmis tradicijomis, pradedant nuo antikinės Romos ir baigiant praeito šimtmečio neoklasicizmu. Pabrėžti istoriniai bruožai ne tik išskiria „Da Antonio“ iš panašių įstaigų, bet ir padeda pritraukti lankytojus, Italijos įvaizdį siejančius su vaizdinga istorine praeitimi.
Einant judria gatve jau iš tolo į akis krenta kolonomis paremtas klasikinis portikas – įspūdingas antikinės kultūros simbolis. Vien tik jo atsiradimą Vilniaus senamiestyje, kur paranojiškai bijoma menkiausių pokyčių, galima būtų laikyti neįtikėtinu kultūriniu laimėjimu. Antikinės architektūros motyvai pratęsiami ir interjere: įėjimo tambūrą ir salių sienas puošia dekoratyviniai frizai, o patalpų erdves padalina grakštūs piliastrai. Interjero dizainerio M. Aliuko, vadovavusio paskutinei rekonstrukcijai, teigimu, buvo siekiama pabrėžti senosios kultūros bruožus ir kartu sukurti ramią, atpalaiduojančią atmosferą. Dailininko P. Juškos tapytos freskos „pažodžiui“ neatkartoja populiarių antikinių motyvų, tarkim, Pompėjos Misterijų vilos siužetų, o siūlo savitą, gan šiuolaikišką jų traktuotę. Užrašą virš židinio nišos – „Nihil difficile volenti“ („Noro įkvėptam nėra nieko neįveikiamo“ – lot.) – būtų galima laikyti ir savotišku kultūringumo testu, ir visos įmonės veiklos devizu. Freskos bei įspūdingos šoninių salių arkados verčia mus prisiminti kitą italų kultūros klestėjimo periodą – renesansą. Viena būdingiausių šios epochos detalių – nedidelė arka, po rekonstrukcijos atsiradusi senosios picų kepimo krosnies vietoje. Vietoje jos nišoje įtaisyta krosnelė (vadinamoji „buržuika“) tapo čia degusios „gyvosios ugnies“ atminimo ženklu ir jaukia interjero detale. Čia pat puikuojasi ir ovalus pietų stalas – itališkojo šeimos kulto simbolis. Dėl techninių kliūčių nutraukus picų kepimą, virtuvės šefas Manfredo Molteni asortimentą formuoja iš kitų patiekalų, pavyzdžiui, čia pat gaminamų įvairių makaronų, tad gausiai serviruoti restorano stalai visuomet atrodo įspūdingai. O sėdimieji baldai, šviestuvai ir įranga savo lakoniškomis formomis atspindi neoklasicizmo stilistiką. Baldai surikiuoti taip, kad pabrėžtų lietuvių mėgstamą privatumą (dėl šios priežasties teko įrengti net papildomas pertvaras). Santūri prabanga jaučiama visose restorano vietose – pradedant neįprastai aukštu baro kontuaru ir baigiant delikačiomis tualeto spintelėmis.
Audrius Vyšniauskas
Nuotraukos: Audrius Vyšniauskas
Meniu.lt informacija
