Degtinės degustavimo paslaptys

Degtinės degustavimo paslaptys

Degtinė – lietuviams nesvetimas gėrimas, tačiau nedaugelis išmano, kaip atskirti vieną degtinės rūšį nuo kitos? Suomiai tai puikiai žino...

„Finlandia Vodka“ ambasadorius Markas Raittinenas lapkričio 11 dieną, prieš prasidedant „Finlandia Cup“ čempionatui, atskleidė degtinės degustavimo paslaptis. Vyras papasakojo degtinės atsiradimo istoriją: ją pradėta gaminti XIV-XV amžiuje, tačiau kurioje šalyje pirmiausia – ar Lenkijoje, ar Rusijoje – iki šiol neaišku, todėl kiekviena valstybė stengiasi pasisavinti šį titulą. Žodis „vodka“ kilo nuo žodžio vanduo (rusiškai „voda“ arba lenkiškai „woda“). Palaipsniui ir kitos šalys pradėjo gaminti šį gėrimą, o amerikiečiai pirmą kartą degtinės paragavo 1934 metais. Iš pradžių amerikiečiai šį gėrimą palaikė viskiu, tačiau skystis buvo bespalvis, todėl pradėjo vadinti baltuoju viskiu. Tik vėliau sužinojo tikrąjį pavadinimą – „vodka“. Suomiai degtinę pradėjo gaminti atsitiktinai – iš pradžių buvo gaminamos mielės, tada pastebėta, jog lieka daug šalutinių produktų – būtent iš jų destiliacijos būdu pradėta gaminti degtinė. 1919-1932 metais Suomijoje buvo uždraustas visas alkoholis: iš 50 prieš tai veikusių spirito gamyklų veiklą tęsė tik viena, kurios produkcija buvo skirta medicininiams tikslams.

Įdomu ir tai, jog visi stiprieji alkoholiniai gėrimai turi reikalavimus, standartus ir gaminimo taisykles. Tuo tarpu degtinė tokių neturi. Vienintelis degtinės apibrėžimas pateiktas JAV, „BAFT“ (Alkoholio, tabako ir karinės kontrolės biuras) organizacijos: „Degtinė – tai bespalvis, bekvapis, beskonis alkoholinis gėrimas“. Kaip matome, nėra pateiktų standartų, iš kokių produktų reikia gaminti degtinę, todėl galima naudoti įvairias žaliavas. Degtinės gamintojus galima skirstyti pagal geografinę kilmę, produkto sudedamąsias dalis, iš kurių gaminamas gėrimas, arba pagal skonį. Paskutinis skirstymas yra teisingiausias, kadangi vertinant degtinę pagal minėtus pirmus du kriterijus, labai sunku rasti bendrų savybių ir neįmanoma jų sugrupuoti. Suomiai išskyrė tris degtinės kategorijas, kai atsižvelgiama tik į gėrimo skonį:

A kategorija: pikantiškas, gėlių, aromatingas, spiritinis, vaistinis.

B kategorija: kvietinis, grūdinis, salyklinis, stiprus, vanilinis.

C kategorija: sausas, tyras, grynas, lengvas, švelnus/neaštrus, gaivus.

Vertėtų atskleisti ir kai kurias degtinės degustavimo subtilybes: gėrimą įpilame į stiklinę ir paliekame pusvalandžiui. Tuomet žiūrime, ar gėrimas skaidrus, jame nėra matomų drumzlių. Tada pagal sroveles, kurios susidaro palenkus taurę, vertiname klampumą – greitu judesiu taurę trumpam palenkiame, o tada vėl grąžiname į pradinę padėtį, stebime, kaip greitai nuteka srovelės – tai vaizdinis vertinimas. Kuo srovelės lengviau nuslūgsta žemyn – tuo gėrimas lengvesnis. Yra dvi priežastys, kodėl gėrimas gali būti klampesnis: gamybos metu dedama cukraus arba po gamybos jis aromatizuojamas. Dar kartą stipriai pasukame taurę – įkvepiame aromato (pagal kvapą lengvai galima atskirti C degtinių kategoriją). Paskutinis vertinimo kriterijus yra skonis: prieš degustuojant degtinę, reikia atsigerti vandens, tuomet pajusite tikrąjį jos skonį. Degustuojame mažais kiekiais: gėrimas gali būti stiprus, grūdinis arba tyras, lengvas, o gal spiritinis ir vaistinis. Kai kurie gali pajusti vanilės, pikantišką ar gėlių skonį. Tada ragaujame antrą gurkšnelį – tai tikrasis degtinės skonis, kadangi pirmas lašas iš tikrųjų buvo vanduo. Antras įspūdis stipresnis – ragaujame ir vėl vertiname stiprumą, poskonį. Sudėjus visus šiuos vertinimo kriterijus – vaizdinį, aromatą bei skonį – galime priskirti gėrimą, kuriai nors kategorijai, nors dažnai tai nėra lengva užduotis. Vertėtų paminėti, jog degustuojant degtinę ji dažnai skiedžiama vandeniu – tada ypač sustiprėja aromatas. Jeigu degustuojame kelias rūšis, jas vertėtų praskiesti – tada išaiškėja skirtumai tarp jų.

Šiek tiek chemijos: kuo degtinė skiriasi nuo kitų stipriųjų gėrimų?

CH3OH – metanolis. Suaugęs žmogus gali mirti nuo 50 ml šio gėrimo, todėl namuose degtinės gaminti nepatartina. Prieš kelis metus Norvegijos sostinėje nuo blogo alkoholio mirė apie 50 žmonių, kadangi į restoranus alkoholis buvo tiekiamas iš nežinomų gamintojų.

Etanolis (C2H5OH) – grynasis alkoholis. Būtent iš jo gaminama degtinė. Kadangi degtinė yra 40 procentų stiprumo – 60 procentų gėrimo sudaro vanduo. Dažnai naudojamas filtruotas šaltinio ar paprastas, skaidus šaltinio vanduo.

C3H7OH, C4H9OH, C5H11OH... – klampesni alkoholiai, todėl labiau atsiskleidžia aromatas, jaučiamas aliejingumas. Degtinės atžvilgiu tokios savybės nėra pageidautinos.

Airiškas viskis distiliuojamas 3, škotiškas – 2 kartus. Vanduo užverda prie +100 0C temperatūros, o alkoholis – esant +78,4 0C temperatūrai. Rusiška degtinė distiliuojama apie 20 metrų aukščio cilindruose. Šiais laikais dažniausiai yra naudojami du cilindrai su lygiais (kai garai pakyla į kitą lygį, susikondensuoja, tada vėl garuoja ir t. t.). „Finlandia“ degtinė gaminama tik iš šešiaeilių miežių, užaugintų tik Suomijoje, distiliuojama naudojant 7 cilindrus su daugiau nei 200 lygių, todėl po distiliavimo jos filtruoti nebereikia. Spiritas skiedžiamas gryno šaltinio vandeniu. Tačiau Markas Raittinenas pabrėžia, kad alkoholį reikia vartoti saikingai.

Elena Germanovič
Nuotraukos: Andrius Zeigis

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną