Alaus kultūra – ne tas pats kaip girtuoklystė

Alaus kultūra – ne tas pats kaip girtuoklystė

Nesvarbu, kad ir kokie dideli būtų emigracijos mastai, lietuviai mėgsta didžiuotis, kad atstovauja gražių moterų, alaus ir krepšinio šaliai. Dėl krepšinio ir moterų viskas kaip ir aišku, o štai alaus kraštu vadintis nėra labai teisinga. Martynas Savickis, vienas iš asociacijos „Tikro Alaus Draugija“ steigėjų, pastebi, kad Lietuvoje nėra tikros alaus vartojimo kultūros, kaip, beje, ir plačiai paplitusio „tikrojo alaus“...

Kultūros bėdos

Įvairiuose alaus mylėtojų forumuose ir tinklapiuose teigiama, kad alus yra šalies kultūros paveldo dalis, o jo vartojimas tapęs neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Dar prieš keletą metų, Lietuvos aludarių asociacijos duomenimis, statistinis šalies gyventojas per metus suvartodavo beveik 90 litrų alaus. Pastaraisiais metais visoje Europoje pastebimas alaus vartojimo mažėjimas.

Tiesa, didelis alaus kiekis nėra ir negali būti aukštos kultūros ženklu. Juo iš tiesų reikia mokėti mėgautis, lygiai taip pat, kaip mes mokomės mėgautis vynu, ar kai kuriais stipriaisiais gėrimais. „Lietuva – alaus tauta“? Tai turbūt pokštas. Sunku būtų pritarti, pažiūrėjus į Čekijos, Anglijos, Belgijos ar JAV pavyzdžius. Taip, Lietuvoje yra alaus, bet alaus kultūros nedaug. Tiesa, turime alaus istorijos, amato aprašymų, Šiaurės Lietuvoje yra išlikę pavienių senųjų alaus virimo tradicijų puoselėtojų, bet iš kultūros – nelabai kas likę“, – sakė Martynas. Ir iš tiesų, kaimo vietovėse alaus baras dažniausiai yra nusivylusių gyvenimu žmonių sueigos vieta, kur stipraus alaus bokalas pilamas po bokalo, kol sąmonė užtemsta. Tokiu atveju, kai geriama norint sąmonę „išjungti“, negalima kalbėti apie mėgavimąsi. Televizijos alaus reklamose, skirtose jauniems žmonėms, taip pat dažniausiai pamatysime alaus dėžę, o ne butelį...
Kalbėdamas apie alaus kultūrą, Martynas mini tradicines alines Čekijoje, Anglijoje, kurios yra socialinis fenomenas – juose renkamasi su šunimis, šeimomis, spragsi židiniai, žaidžiamas smiginis, skaitoma, bendraujama. „Kas yra alaus kultūra? – tai žmogiškosios kultūros ir socialumo tąsa. Alaus istorija ir amatas, nedidelių alaus daryklų, sugebančių pasiūlyti tikrą alaus skonių įvairovę ir tiek tradicinių, tiek modernių alaus rūšių gausą, o svarbiausia – pagarba alui bei gebėjimas mėgautis alumi, o ne girtuokliauti, padeda skleisti ir puoselėti šią žmogiškąją kultūrą“, – apibendrino pašnekovas.

Pamirštos tradicijos

Martynas pastebi, kad alaus kultūros nykimas Lietuvoje prasidėjo dar cariniais laikais, kai žmonės buvo verčiami vartoti degtinę, o naminis alus, turėjęs šventinio, gerbtino gėrimo vardą, ir, sunkiai kontroliuojamas carinės valdžios, buvo imtas demonizuoti. Šį procesą paspartino  ir didesnių alaus daryklų atsiradimas  pirmosios Nepriklausomybės laikais – jų verslo sėkmei naminis alus buvo neparankus. Tačiau ir tuomet dauguma šeimų mokėjo išsivirti alaus, aludario amatas buvo ypač gerbiamas, apaugęs paslaptimis ir ritualais, alaus receptai ir žinios buvo perduodamos tik šeimos nariams. Pažvelgę į  tautosaką, galime aptikti nemažai priežodžių ir patarlių, susijusių su alumi.

Sunku surasti kažką, kas būdinga  vien tik Lietuvos alaus tradicijai, mat mūsų šalyje susipynė įvairių kraštų patirtys. Martynas mini žirnių naudojimą alaus gamyboje (kad putos būtų standžios), taip pat „keptinį“ alų (iš miežių salyklo suformuotos bandos pirmiausia kepamos krosnyje, vėliau iš jų daromas alus). Dar žinoma ir „akmeninio“ alaus tradicija, kai iki raudonumo būdavo įkaitinami akmenys ir dedami į salyklo ir vandens mišinį, kuris suteikdavo alui specifinio skonio. Neretai alus įgaudavęs dūmo skonį, mat jo prisigerdavo pirtyje alui džiovinami grūdai. Taip pat mažai kur kitur girdėta „samborių“ tradicija, kai po derliaus visi sunešdavo po kelias saujas grūdų, iš kurių būdavo verdamas bendras, šventinis alus.

Alaus atgimimas

Nors mūsų parduotuvėse netrūksta skirtingų pavadinimų alaus,  jį gamina vos keli didieji gamintojai, o skonio skirtybės minimalios. Martynas vardijo, kad per pastaruosius tuziną metų, iš daugiau nei 150 alaus daryklų ir aludarių Lietuvoje liko vos kelios dešimtys, tebeveikiančių šiuo metu.

„Alaus daryklų, pageidautina, nedidelių, sugebančių būti lanksčiomis ir kūrybingomis, turėtų būti visoje Lietuvoje, tuomet turėtume kur kas didesnę alaus rūšių įvairovę, taip pat čia matau kaimo ir miesto jungtį. Sėkmingas pavyzdys – Šiaurės Lietuvos aludariai, kurie pradėjo sėkmingai bendradarbiauti su barais sostinėje ir kituose miestuose“, – sakė alaus žinovas. Mažų alaus daryklų sėkmė jau yra pasitvirtinusi – šiuo metu atsigręžiama į autentiškumą, mažesnius gamintojus ir natūralumą.

Tradicijas mėginama atgaivinti – šalyje nemažai alaus mėgėjų, kurie patys ieško įdomių receptų, juos interpretuoja, verda alų, dalijasi patirtimi su bendraminčiais. Pašnekovas taip pat jau turi sukaupęs nemenką patirties bagažą, ne kartą eksperimentavo virdamas alų pagal įvairius receptus tiek namų, tiek pramonės sąlygomis, dalyvavo gausybėje degustacijų, alaus festivalių, bei formaliose ir neformaliose alaus virimo dirbtuvėse.

„Tikras alus“ – natūralus, bet ne tik

„Tikru alumi“ draugija įvardija ne su „vadybininko sąžine“, o su amatininko pagarba savo kūriniui, pagal įvairias receptūras, pageidautina, iš natūralių medžiagų pagamintą sodraus, gilaus, įvairaus skonio ir spalvų alų, turintį tirštą ir ilgai besilaikančią putą. Pageidautina, kad jo gamybos procese nebūtų naudojami nenatūralūs priedai. To neretai pasigendama, ypač, jei kalbama apie didžiųjų alaus gamintojų produkciją. Gamintojai, „siekdami padidinti pelną ir sumažinti sąnaudas gali imtis įvairių triukų – trumpinti gamybos procesus, naudoti įvairius priedus skirtingose gamybos stadijose. Įstatymai leidžia naudoti įvairiausius maisto priedus, dažniausiai, pagamintus organiniu būdu: nuo techninių gamybos priedų iki to, kas dedama tiesiai į alų. Tai gali būti maisto priedai mielėms, fermentavimo ir konversijos procesams, putos išlaikymą skatinantys techniniai priedai, modifikuotos medžiagos. Kadangi aluje jų nelieka pirminiu pavidalu, arba jos yra pagamintos apynių, cukraus, grūdų pagrindu, jų neprivaloma žymėti ir sudėtyje“, – alaus pramonės subtilybes vardijo Martynas. Pasak jo, tokie priedai, net jei jie yra organinės kilmės, o ne sintetiniai, jau yra nusižengimas alaus amatui.
 Nors „Tikras alus“ nebūtinai turi būti „gyvas“ (t.y. nefiltruotas ir nepasterizuotas), gerai išlaikytas gyvas alus bus ypatingo skonio ir šviežumo, mat tokiame aluje dėl mielių tebevyksta įvairūs kitimo procesai. Tačiau toks alus reikalauja ypatingų laikymo sąlygų:  ryškiai apšviestos, šiltos parduotuvių lentynos labai sutrumpina tokio alaus galiojimo laiką, ten geriau tinka laikyti pasterizuotą produkciją.

Karolina Liutaitė
„Ozonas“ informacija
http://www.ozonas.lt

2010 08 27

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną