Šī tīmekļa vietne izmanto sīkfailus. Turpinot izmantot tīmekļa vietni, jūs piekrītat mūsu sīkfailu politikai. Plašāka informācija par sīkfailiem.

Pieņemt
+ Ieteikt restorānu
Ziņas

Pokalbis su tinklaraščio „Ko nors skanaus“ autore Kotryna Remeikaite: „Niekada nesitikėjau, kad mano kuriamas turinys įtrauks tiek daug žmonių – man tai labai didelė laimė“

2022-09-23
Publicējiet savu rakstu

Susisiekusi su Kotryna Remeikaite, tinklaraščio „Ko nors skanaus“ autore, sužinojau, kad mergina kaip tik ruošiasi savo vestuvėms. Tikrai ne pats patogiausias laikas interviu. Vis dėlto, Kotryna man pažada – po vestuvių ji į klausimus tikrai atsakys. Ir tai padaro savo atostogų Balio saloje metu – už tai jai esu labai dėkinga.

Mudviejų pašnekesys – išties įdomus. Kotryna papasakoja tiek apie savo požiūrį į mitybą, tiek pasidalina tinklaraščio „virtuve“. Tad kviečiu skaityti, pažinti merginą kiek išsamiau, o tuo pačiu – apsilankyti jos instagram paskyroje (@konorsskanaus), kurioje atrasite daug puikių receptų.

 

Ką tik atšventėte vestuves. Kadangi mūsų pokalbio tema – maistas, tai ir mano pirmasis klausimas – kokia buvo jūsų šventinė vakarienė? O tuo pačiu – kaip jaučiatės tapusi žmona?

Lauktos ir planuotos, jaukios, savos ir labai skanios vestuvės buvo. Iš tiesų, kad jas iškelsime dar šiemet, nusprendėme visiškai improvizuotai ir iki datos likus vos keturiems mėnesiams. Žinojau tik du dalykus – kur noriu siūtis suknelę ir kad maistas turi būti ruošiamas vietoje, aukštos kokybės, skanus. Susisiekėme su keliais mylimais restoranais Vilniuje, su vienu iš jų labai greit radome sutarimą ir matėme, kad išpildys visus lūkesčius. Tad daug nesvarstydami ir priėmėme sprendimą. Svečius vaišinome ispaniška paella, turėjome gausų užkandžių stalą, desertui buvo tiekiami crème brulée ir šokoladiniai lava cake. Vakaro pažiba buvo tortas – jį pagaminti paprašiau mamos ir tai buvo nuostabus sprendimas!

Nepasakyčiau, kad po vestuvių jaučiuosi kažkaip kitaip. Tapti Simono žmona man didelis džiaugsmas ir garbė, bet mūsų santykiai jau ir prieš tai buvo tvirti, kartu įsigijome būstą ir planavome ateitį, tad didelio pokyčio nejaučiu. Tik vis dar keista būti vadinamai žmona! (šypteli).

 

Tęskime maisto temą: teko skaityti, jog gaminti pamėgote studentavimo laikais. Ar prisimenate pirmuosius savo eksperimentus virtuvėje? Kokie jie buvo?

Pradėjau nuo pačios paprasčiausios keptos vištienos su ryžiais ir šviežiomis daržovėmis, o kai jau pradėjau eksperimentuoti, tai išbandžiau tiek daug visko, kad net nebepamenu, kokie tie pirmieji eksperimentai buvo. Bet puikiai pamenu, kad gaminti man patiko! Kol studijų draugai numoję ranka į prastą bendrą bendrabučio virtuvę kambariuose valgydavo užpilamus makaronus ar ruošdavo maistą, kuriam viryklės nereikia, aš, kaip balta varna, minkiau, kočiojau ir kepiau sausainius iš trigubos porcijos tešlos, kad ir draugams būtų. Dar ir dabar šią istoriją dažnai prisimenu, kai girdžiu pasiteisinimus, kad gaminti nėra sąlygų – dažniausiai turbūt tiesiog nėra noro, nes jam esant ir senoje dujinėje orkaitėje viskas pavyksta.

 

O ar dažnai pasitaikydavo fiasko – nenusisekusių patiekalų?

Žinoma, yra buvę visko! Puikiai atsimenu turbūt didžiausią savo fiasko, kai nusprendžiau pagaminti traškią kinišką vištieną. Aliejus spragsėjo į visas puses, kankinausi geras dvi valandas, o rezultatas buvo tiesiog nevalgomas ir teko viską išmesti bei užsisakyti picą. Bet kai gaminti gera ir patinka, tai ir tokie nutikimai ūpą numuša tik trumpam – vėliau vėl grįždavau ieškoti įkvėpimo į kulinarines knygas, socialinius tinklus, žurnalus ir labai greit jau spirgėdavau iš nekantrumo ką nors naujo išbandyti.

 

Esate minėjusi, jog jūsų mityboje būta kraštutinumų – nuo sveikos mitybos iki gruzdintų patiekalų gausos. O kaip savo valgymo įpročius galėtumėte apibūdintumėte dabar? Kaip, bėgant metams, keitėsi jūsų požiūris į mitybą?

Tikrai buvo įvairių tarpsnių – dalis išprovokuoti liekno kūno kulto, dietų. Nuo jų pavargusi krisdavau į kitą kraštutinumą ir maitindavausi greitu maistu, pusgaminiais, saldumynais. Dabar jaučiuosi pasiekusi balansą, didžiąją dalį laiko maitinuosi pilnaverčiu maistu, bet kasdien leidžiu sau suvalgyti ir ką nors, ko labai norisi – traškučių, torto, sausainių ar dar ko kito. Nei vienas saldumynas ar pusgaminis mano manymu nėra nesveikas, viskas slypi kiekiuose ir saike.

Kadangi pati savo kailiu patyriau, kaip etikečių „sveikas/nesveikas“ klijavimas maistui priveda prie kraštutinumų, savo komunikacijoje labai vengiu šių žodžių ir man svarbu, kad žmonės suprastų, ką laikau pilnaverčiu maistu, nesusidarytų klaidingo įspūdžio. Valgau daug daržovių, pilno grūdo produktų, gerųjų riebalų (kokybiškas alyvuogių aliejus mano virtuvėje užima labai svarbią vietą, jo net prašėme vestuvių svečių vietoje gėlių), vaisių, ankštinių daržovių, žuvies ir jūros gėrybių. Valgau ir mėsą, bet esu stipriai sumažinusi jos kiekius iki 2–3 patiekalų per savaitę – jaučiu, kad tuomet lengviau į mitybą įtraukiu įvairesnius produktus, įsijungia kūrybiškumas. Visuomet vadovaujuosi taisykle, kad maistas turi teikti malonumą. Jei valgau salotas, tai jos bus gausios, sočios, su skaniu naminiu padažu, baltyminiais produktais.

 

Teko skaityti, jog produktus namuose susidėliojate pagal savo sukurtą sistemą. Gal galėtume ja pasidalinti ir su mūsų skaitytojais?

Nežinau, ar pasakysiu ką naujo, bet turbūt svarbiausia yra palaikyti tvarką šaldytuve ir virtuvės spintelėse, kad jas atidaryti būtų malonu. Produktus virtuvėje stengiuosi grupuoti. Šaldytuve turiu atskiras lentynas pradarytiems konservams ir uogienėms, mėsai ir žuviai, pieno produktams, daržovėms. Spintelėse birius produktus, kiek įmanoma, stengiuosi laikyti sandariuose induose, nelaikyti tose pakuotėse, kurias parsinešu iš parduotuvės. Turiu stalčius biriems produktams, padažams ir pagardams, prieskoniams, duonos gaminiams. Tvarkos palaikymas įkvepia ir suteikia ramybės.

Bet manau, kad svarbiausia yra atrasti tą savo tvarką – kas tinka vienam, kitam gali būti visai nepatogu.

 

Kaip suprantu, idėją susikurti savo tinklaraštį brandinote ne vienerius metus, tačiau kaustė baimė – o jei nesigaus? Vis dėlto – ryžotės. Ar atsimenate, koks buvo kertinis taškas, kai supratote: dabar arba niekada?

Nepasakyčiau, kad bijojau, labiau gal atrodė, kad neturiu ką pasakyti. Seniai kažkur buvau perskaičiusi frazę: „jei gali nerašyti – nerašyk“ ir ji įstrigo. Nerašyti galėjau, tad taip ir dariau. Mano vyras beveik nuo pat pažinties pradžios kartojo man, kad aš turiu dalintis savo aistra maistui, receptais ir patarimais, o aš vis atsikirsdavau, kad juk neturiu kažkokių ypatingų žinių. Prireikė laiko, kol supratau, kad tai, kas man atrodo savaime suprantama, kitiems gali būti pirmą kartą girdima informacija.

Po šio suvokimo ir atėjo lūžis, kai pradėjau norėti dalintis savo kūryba. Pajaučiau, kad neberašyti negaliu, tai ir leidau sau tai daryti. Labai džiaugiuosi, kad pasiryžau. Niekada nesitikėjau, kad mano kuriamas turinys įtrauks tiek daug žmonių – man tai labai didelė laimė.

 

Praėjus beveik dvejiems metams sekėjų turite išties nemažai – daugiau nei 9 tūkst. Kaip manote, kuo jūsų profilis juos patraukė?

Man šiuo skaičiumi vis dar sunku patikėti. Devyni tūkstančiai žmonių yra tiek daug! Nesu tikra, kas konkrečiai traukia žmones, bet labiausiai, žinoma, tikiuosi, kad tai išbandyti ir geri receptai – mano profilyje atsiduria tik tie, kurie tikrai patikrinti ir gaminti jau ne kartą. Taip pat, dažniausiai žinutėse su komplimentais ar artimųjų komentaruose girdžiu tą patį žodį – nuoširdumas. Savo paskyroje dalinuosi tuo maistu, kurį tikrai mėgstu, jei kas nepavyksta, pasidalinu ir tuo. Nieko nevaidinu ir esu savimi. Tikiu, kad žmonės jaučia tą tikrumą.

 

Kokie receptai jūsų tinklaraštyje – populiariausi, susilaukiantys daugiausiai žmonių reakcijų?

Populiariausi tikrai būna desertai. Bet aš labiau turbūt jaučiu receptų populiarumo skirtumus tarp laikotarpių, nei tarp receptų tipų. Vasarą susidomėjimas sumažėja, žmonės mažiau laiko leidžia prie ekranų ir daugiau gamtoje. Atvėsę orai, ruduo, Kalėdų ir Velykų laikotarpiai yra pats bumas, tik spėk kurti!

Vieni sėkmingiausių mano receptų buvo uogų tortas (šeimos receptas daugybę metų), skruzdėlynas, traški vištiena, tiramisu desertas. Labai daug susidomėjimo sulaukia mano kepama sourdough (natūralaus raugo) duona. Esu net keletą kartų rengusi mokymus jai kepti.

 

Gal galite pasidalinti tinklaraščio užkulisiais: kaip planuojate turinį? Kas užima daugiausiai laiko – sugalvoti idėją, pagaminti patiekalą, nufotografuoti, aprašyti? O gal visai kas kita?

Pastaruoju metu dalinuosi ir turiniu video formatu, tad sakyčiau, kad tokį turinį paruošti tikrai sunkiausia. Reikia filmuoti visą procesą, stengtis gaminti estetiškai, vis keisti filmavimo kampus.

O planuotoja iš manęs visada buvo prasta, tad ir turinys dažniausiai labiau improvizuotas. Geriausi receptai pavyksta netikėtai, tad įvykus kokiam atradimui skubu kelis kartus testuoti ir dalintis jau patikrintu receptu.

 

Susidariau įspūdį, jog esate drąsi valgytoja – noriai išbandote naujus receptus, ingredientus. Ar tai tiesa? Koks neseniai paragautas patiekalas ar produktas jums paliko didžiausią įspūdį?

Tikra tiesa, visuomet drąsiai išbandau naujus produktus ir patiekalus. Man tai suteikia labai daug atradimo džiaugsmo. Bet taip tikrai buvo ne visada – mano mama ir močiutė galėtų pripasakoti daugybę istorijų, kaip visą vaikystę buvau nevalgi, o jos iš kailio nėrėsi, kad tik pamaitintų mane. Buvo išsigandusios ir darželio auklėtojos, nes galėdavau visą dieną išbūti nevalgiusi ir nieko su manim nepadarysi (šypsosi).

Bet „kokybišką“ skonį turėjau visada – močiutei teko raudonuojant auklėtojai aiškinti, kad šiuo metu valgau tik lašišą ir žąsį. Tais laikais tai buvo itin brangūs ir deficitiniai produktai. Pastaruoju metu naujų skonių atradau povestuvinėje kelionėje Balio saloje – traški antis, kukurūziniai blyneliai, švieži egzotiniai pirmą kartą matomi vaisiai...

 

„Ko nors skanaus“ – sėkmingas tinklaraštis. Tą įrodo ne tik augantis sekėjų skaičius, tačiau ir įvairūs bendradarbiavimo pasiūlymai. Ar neplanuojate plėstis? Galbūt išleisti savo knygą, atidaryti krautuvėlę, kavinukę ar pan.?

Labai viliuosi, kad mano gyvenimas susidėlios taip, kad visą savo laiką galėsiu skirti maistui ir jį vadinti darbu. Svajonių turiu, bet kol kas svajoju pamažu ir stengiuosi savęs nevaryti į kampą. Esu patenkinta dabartiniu tempu ir savo užimtumu.

Manau, kad būtų gera turėti savo jaukią kepyklą, kuri visuomet kvepėtų šviežia duona ir cinamonu, tiektų šviežią kokybišką kavą, būtų malonu ateiti ir prisėsti pokalbiui su draugu. Bet turbūt ir čia laikausi panašios į „jei gali nerašyti – nerašyk“ taisyklės – kol apie tokią vietą galvoju tik kaip apie malonų priedą prie kasdienybės, tol ir neskubu įgyvendinti. Kai (ir jei) jau degsiu noru tuo užsiimti, imsiu ir padarysiu.

 

Atėjo ruduo, o su juo – ir galybė sezoninių daržovių. Esate minėjusi, jog daržovės – ingredientas, kurį galima panaudoti vos ne visuose patiekaluose. Gal galite pasiūlyti kokią nors įdomią idėją, kaip išradingai panaudoti cukinijas, moliūgus ar kitas daržoves, kurių rudenį – nors vežimu vežk?

Daržovės tikrai tinka kone visur! Mano patarimas yra gaminant jau pamėgtus patiekalus pagalvoti, kokia forma čia tiktų daržovės – pamėgtas salotas pagerinti plonai pjaustytomis ir trumpai pamarinuotomis daržovių juostelėmis, į troškinį dėti dvigubai daugiau daržovių nei įprastai ir panašiai.

Iš moliūgų pavyksta nuostabiai skani „uogienė“, vieną tokį receptą turiu ir savo paskyroje. Cukinijos ir moliūgai puikiai tinka pyragams kepti, jie pavyksta drėgni ir labai minkšti, o receptų gausu, tik išsirinkite sau tinkamą! Labiausiai linkiu nebijoti eksperimentų ir nesikrimsti dėl nesėkmių, nes su jomis ateina patirtis (šypteli).

Ačiū!

 

Autorė: Rut Javič