Tai - griūvantis bokštas Pizoje, nedideliame Italijos miestuke, kur gyvena tik 100 tūkstančių žmonių. Milijonai turistų kasmet atvažiuoja pasižiūrėti šio stebuklo. Bet jis - ne vienintelis griūvantis statinys pasaulyje...
Nevykėlis sukūrė stebuklą?
Pizos bokštas pasviro dar statomas. Aštuonis šimtmečius dėl jo vyko nuolatinė kova - buvo bandoma visaip jį sutvirtinti. 1964 metais Italiją apėmė panika - pagal sinoptikų prognozes Pizą turėjo užgriūti galingas uraganas, ir gūsingas vėjas galėjo it šapelį nuversti architektūros šedevrą. Miestelio gyventojams neliko nieko kita, tik melstis. Ir katastrofa juos aplenkė! Sunerimusi valdžia skyrė milžiniškas lėšas paminklui gelbėti, kreipėsi pagalbos į viso pasaulio inžinerijos genijus. Šimtai projektų siūlė įvairius variantus, kartais net absurdiškus: tarkim, pastatyti antrą tokį pat bokštą, tik pasvirusį į kitą pusę, o viršutinius dvynių aukštus sujungti galerija. Pati fantastiškiausia atrodė tokia idėja: kaip atramą griūvančiam statiniui pastatyti plieno skulptūrą, vaizduojančią bokštą prilaikantį nevykėlį architektą Bonaną Pizaną.
Bonanas iš tikrųjų buvo tas žmogus, kuriam 1173 metais Pizos gyventojai patikėjo bokšto statybą. 1063 metais Pizai laimėjus jūros mūšį prieš saracėnus, buvo nuspręsta pergalę įamžinti achitektūros ansambliu. Taip Stebuklų aikštėje viena po kitos išdygo katedra, krikštykla ir dengtos Kamposanto kapinės, kurioms žemės atvežė net nuo Golgotos kalno. Šią pompastišką kompozciją turėjo užbaigti bokštas. Pirmuosius tris aukštus Bananas statė labai entuziastingai, tačiau nuleido rankas pamatęs, kad statinys nuo vertikalės nukrypęs 4 cm.
Bonanas dėl nesėkmės skaudžiai išgyveno. Jis mirė visų užmirštas, niekinamas, visiškai nuskurdęs, net nenutuokdamas, kad jo „klaida“ po kelių amžių taps didžiausiu architektūros stebuklu.
Griūvančio bokšto sutvirtinimo darbai truko 200 metų.
Tobulu vadino Galilėjus
Įdomiausia, kad, nepaisant visų konstrukcijos klaidų, šis 56 metrų pasviręs bokštas atrodė harmoningesnis ir grakštesnis už šimtus tiesių. Tobuliausia pasaulyje varpine jį laikė ir 25 metų Pizos universiteto profesorius Galilėjus Galilėjas. Jaunasis mokslininkas kasdien kopdavo į jos viršutinį aukštą ir mėtydavo žemyn įvairius daiktus. Valandų valandas stebėdamas, kaip jie krinta žemėn, jis atrado laisvo kritimo pagreičio dėsnį...
O bokštas vis labiau krypo į vieną pusę. Per 8 amžius pasvirimo kampas padidėjo iki 5,5 m. Inžinieriai buvo apskaičiavę, jog jis turėjo sugriūti, kai šis rodiklis buvo 5,4 m. Bet jis stovėjo! Tačiau dėl visa pikta nuo 1990 metų saugumo sumetimais turistų jau nebeleisdavo į avarinį objektą, jį aptvėrė, rūpestingai saugojo nuo bet kokių apkrovų, elektroninė aparatūra registruodavo menkiausius svyravimus.
Ir štai 2000 metais pasaulį apskriejo sensacinga naujiena: Pizos bokštas nebesvyra! Tai padaryta pritaikius senolių metodą - iš po bokšto kasdien iškasdavo 100 kg grunto iš priešingos pasvirimui pusės. Slūgdamas gruntas kėlė pastatą, ir jis atsitiesė daugiau nei 40 cm. 2001 metų pabaigoje į bokštą vėl pradėta leisti lankytojus. Šiandien už 15 eurų kiekvienas gali patekti į viršutinį aukštą, užkopęs 194 pakopas įvijais laipteliais. Vienintelis apribojimas - turistai leidžiami nedidelėmis 30-40 žmonių grupelėmis.
Paminklo sutvirtinimas Italijos iždą patuštino 25 milijonais eurų.
Krintančių bokštų - per 300
Beje, du pakrypę bokštai stūkso ir Bolonėje - 48 metrų Garizenda ir 98 metrų Azinelis, pastatyti dar 1109 metais (65-eriais anksčiau, negu prasidėjo Pizos bokšto statyba!) Tais tolimais laikais kilmingiausios Italijos šeimos tiesiog varžėsi, statydamos bokštus. Išdidžiai iškilę virš visų kitų statinių, jie simbolizavo turtus, sėkmę, aukštą padėtį visuomenėje.
Tokių krintančių bokštų Žemėje yra ne mažiau kaip 300. Jų galima rasti ne tik Italijoje, bet ir Turkijoje, Saudo Arabijoje, Ispanijoje, Švedijoje, net klestinčiose Šveicarijos Alpėse. Pasvirusį bokštą turi ir Rusija – Kazanės kremliuje. Su tuo statiniu susijusi sena legenda. Bokštas buvo pastatytas Ivano Rūsčiojo, Kazanės užkariautojo, nurodymu per savaitę, o pakrypo nušokus nuo jo laisvę mylinčiai gražuolei totorei, kai ši nepanoro tapti užkariautojo žmona.... Šiandien bokštas nuo vertikalės nukrypęs 1 m 89 cm. Mokslininkai padarė išvadą, kad tolesnis svirimas neišvengiamas - po pastatu yra požeminis rezervuaras, kuriame kaupiasi gruntiniai vandenys. Tiesa, laiko dar yra: iki kritinio taško liko daugiau kaip pusė metro.
Pasaulio praktikoje buvo atvejų, kai pavyko išgelbėti svyrančius statinius. Pavyzdžiui, Samarkande sutvirtinti ir ištiesinti du viduramžių minaretai (kurie buvo pakrypę 1,5 ir 2 m), ir šiandien puošiantys XV amžiaus medresę.
Pagal užsienio spaudą
Redakcijos archyvo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
