Vanduo yra vertingiausias gamtos išteklius. Be jo neįsivaizduojamas ekonominis, socialinis, kultūrinis gyvenimas. Vanduo yra būtinas žmogaus organizmui, tai – maisto, švaros, sveikatos, energijos šaltinis. Biologinės įvairovės konvencijos sekretoriato duomenimis, be geriamojo vandens žmogus išgyventų tik 2 dienas. Žmogaus organizme yra apie 60–70 proc. vandens. Jo yra kraujyje, raumenyse, plaučiuose, smegenyse, širdyje ir kituose organuose. Vanduo reguliuoja temperatūrą, padeda organizmui pasisavinti maisto medžiagas, šalina iš organizmo toksinus bei atlieka daugelį kitų funkcijų. Vanduo iš organizmo pašalinamas su šlapimu, išmatomis, per plaučius bei odą. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, per dieną žmogui rekomenduojama išgerti 2–3 litrus vandens.
Vanduo užima apie 66 proc. Žemės paviršiaus, didžioji vandens dalis – sūrus vanduo, kuris netinkamas gėrimui. Gėlas vanduo sudaro apie 2,5 proc. viso žemės vandens, tačiau tik nedidelė jo dalis yra prieinama vartojimui, kadangi daugiausia gėlo vandens yra poliarinėse ledo kepurėse.
Lietuvoje požeminis vanduo yra pagrindinis geriamojo vandens šaltinis. Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų naudoja šachtinių šulinių gruntinį vandenį. Gruntinis vanduo – tai arčiausiai žemės paviršiaus esantis požeminio vandens sluoksnis.
2010 m. buvo atrinkti 1222 šulinių geriamojo vandens valstybiniai patvirtinamieji mėginiai, iš jų, neatitiko teisės aktų reikalavimų – 747 (61%), cheminė tarša nustatyta 240 (37%) mėginių, mikrobiologinė tarša – 507 (87%) mėginiuose. Remiantis šachtinių šulinių vandens laboratorinių tyrimų duomenimis, dažniausiai teisės aktų reikalavimų neatitiko nitratai bei E. coli ir žarniniai enterokokai. Pagal Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nuostatas, geriamajame vandenyje nitratų turi būti ne daugiau kaip 50 mg/l, o E. coli bei žarninių enterokokų 100 ml vandens neturi būti. Šachtinių šulinių vandens tarša gali atsirasti dėl netinkamos žemės ūkio veiklos (naudojant per daug trąšų, mėšlo), nutekėjimų iš sąvartynų, fermų, kitų objektų. Taršą gali įtakoti neteisingas šachtinio šulinio vietos parinkimas, įrengimas bei priežiūra.
Susirūpinimą kelia šulinių vandens tarša nitratais. Šie junginiai virinant, minkštinant ar filtruojant vandenį nepašalinami. Virimo metu nitratų koncentracija vandenyje tik padidėja. Be to, nitratais užterštas vanduo neturi jokio specifinio kvapo, spalvos ir skonio.
Nitratų poveikiui ypač jautrūs kūdikiai, nėščios moterys, tam tikrų fermentų deficitą turintys asmenys. Apsinuodijus nitratais, gali pasireikšti methemoglobinemija. Jos metu kraujyje susidaręs methemoglobinas į audinius negali pernešti deguonies, dėl to atsiranda deguonies trūkumo požymiai. Būdinga apsinuodijimo klinika pasireiškia kraujyje esant 20–30 proc. methemoglobino nuo bendro hemoglobino kiekio. Kūdikiams pamėlsta oda aplink burną, rankos, kojos – pasireiškia „pamėlusio kūdikio sindromas“. Vaikas gali vemti, viduriuoti, o jo kvėpavimas – trikti. Sunkesni atvejai pasireiškia sąmonės netekimu, traukuliais. Apsinuodijimo baigtis gali būti mirtina.
Šachtinio šulinio vandenyje E. coli bei žarniniai enterokokai yra indikatoriniai rodikliai. Priešingai nei nitratai, šie mikroorganizmai virinant vandenį yra sunaikinami. E. coli ir žarniniai enterokokai parodo vandens fekalinį užterštumą. Nustačius šiuos mikroorganizmus, galima įtarti, kad šulinių vandenyje gali būti patogeninių bakterijų, sukeliančių įvairias žarnyno infekcijas.
Kad šachtinio šulinio vanduo netaptų apsinuodijimo ar susirgimo žarnyno infekcijomis priežastimi, vandens sauga reikia rūpintis visais šulinio eksploatacijos etapais, pradedant šulinio vietos parinkimu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“ reikalavimus, šulinio vieta turi būti apsaugota nuo potencialių taršos šaltinių: šulinio atstumas iki gyvenamojo namo turi būti 7 m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10 m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25 m, o iki lauko nuotakyno – 15 m. Šulinys negali būti įrengiamas polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose ar vietose, kur gali būti nuošliaužos.
Įrengus šulinį, savininkai bent kartą metuose turi atlikti vandens cheminius ir mikrobiologinius tyrimus. Taip pat derėtų atminti, kad 20 m. atstumu apie šulinį draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ar skalauti skalbinius, vykdyti kita veiklą, kuri gali tapti vandens taršos priežastimi.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai gyventojams rekomenduoja pavasarį būtinai išsitirti šachtinių šulinių vandenį. Atėjus pavasariui, sutekantis iš tręšiamų daržų ir laukų, tvarto ar teršiamo kiemo polaidžio vanduo, gali užteršti šulinį.
Nmvrvi.lt informacija
Nuotrauka: inmagine.com
2011 03 30
