Vengriškos sraigės, sraigių sriuba, sraigės mėsos padaže.
Sezamas – vienmetis 2-3 m aukščio žolinis augalas. Iš jo sėklų kinai dar 5000 m. prieš Kr. gamino aliejų, rašalą, suodžius bei naudojo maistui.
Jūros gėrybės – puikus vertingų baltymų šaltinis.
Itališkas sūris yra aštraus, ryškaus skonio, jis neatsiejamas nuo šviežių daržovių ir gaivaus, lengvo itališko vyno.
Ištarus žodį „triufelis“, iš karto kyla asociacija su saldainiais. Nepatikrintais duomenimis šie piramidės formos šokoladukai išties pavadinimą pasiskolino iš paslaptingųjų 10 ar 20 centimetrų po žeme augančių to paties pavadinimo grybų, kurie iškasti primena tik mažą žemės grumstelį.
Arbata į Maskvą pateko per Kremliaus vartus. 1665 metais caras Michail Fiodorovič su savo dvariškiais pirmą kartą paragavo užjūrio gėrimo, tuomet arbata buvo sutikta kaip maloni egzotika, o vėliau, kai arbatos dėka pavyko išgydyti nuo skrandžio skausmų kenčiantį carą Aleksej Michailovičių, ji buvo pripažinta gydomuoju gėrimu.
Geri daiktai brangiai kainuoja. Nesvarbu, ar tai prabangus automobilis, ar mikroskopinio dydžio mobilusis telefonas, gebantis atlikti gausybę funkcijų.
Avokadu, miško sviestu, aligatorine kriauše vadinamas Centrinės Amerikos tropikuose natūraliai augantis medis, kurio vaisiais jau prieš 8000 metų gardžiavosi garsios majų genties indėnai.
Arminas Lydeka – politologas, Vilniaus universiteto dėstytojas, žinomas protokolo reikalavimų specialistas pataria...
Kokia bebūtų – išgryninta, smulki, sniego baltumo ar ne visai įprastos gelsvos, rusvos, gal net purvo spalvos – ji reikalinga ant mūsų kasdienio ir vaišių stalo.
Arbatos istorijos pradžia galima laikyti Sungų dinastijos laikotarpį Kinijoje (960-1279), kai buvo pradėta arbatą presuoti į plyteles, malti į miltelius, plakti bambukinėm šluotelėm pialose ir gerti užplikytą karštu vandeniu. Arbata būdavo tiesiog garbinama: auginama tik imperatoriaus plantacijose, vyniojama į brangiausią šilką, laikoma specialiose medinėse skryniose su aukso užraktais. Jos kaina prilygo aukso kainai.
Išgirdote pokštelint kamštį? Tai pats geriausias tikros šventės pranašas. Juk laimingiausias gyvenimo minutes visada lydi Šampanas. Nesvarbu, tikras prancūziškas ar tas, kurį mes iš įpratimo vadiname „šampanu“. Jau 250 metų visų švenčių privalomas atributas yra taurė su putojančiu gėrimu.
Aišku, suvalgius vieną modifikuoto kukurūzo burbuolę, galva neims svaigti ir nepradės augti ragai. Bet kas bus, jei jas valgysime dvidešimt metų, ar dar ilgiau?
Kas sukūrė spiritą, būtiną degtinės gamybai, tikriausiai visiems laikams liks istorijos ūkuose. Šio atradimo nuopelnai priskiriami ir arabų šalių gyventojams, ir europiečiams.
Manoma, kad cukinijos buvo išaugintos Italijoje iš sėklų, kurias iš Amerikos parvežė Kristupas Kolumbas, todėl neatsitiktinai dar kitaip šios daržovės vadinamos itališkais aguročiais.
Jei pagamintas patiekalas prėskokas ar šiaip kažko trūksta, daugeliu atvejų jums padės pomidorų padažas.
„Gastronomija yra nuostabus „instrumentas“. Ji puikiausiai tinka prie turizmo. Vienas be kito jie negali egzistuoti. Virtuvė padeda susipažinti su landšaftu. Landšaftas reikalingas virtuvei suprasti“.
Virš vandens grėsmingai svyra kartuvės. Netikėtas vėjo gūsis praskrieja virš plačių Temzės bangų, ir į langą ima barbenti lietus. Storos virvės kilpa pastirai kadaruoja vėjyje.
Šparagai – daržovių aristokratai, bet ne visur jie tokiais laikomi. Dauguma lietuvių, paklausti, ar mėgsta šparagus, atsako, kad šparaginės pupelės jiems patinka…
Italai dažnai sako, kad tarp kitų sūrių Parmigiano-Reggiano yra aristokratas, kaip šampanas tarp vynų.
Jūs bandote išsirinkti norimą vyną ir ieškote sau pagalbininko? Galite pasitarti su vyno pardavėju ar kelneriu, nes jų paslaugų kokybė pastaruoju metu stipriai ūgtelėjo.
Prancūzai, garsėjantys kaip gurmanų tauta, šį produktą valgo tarp valgio, po valgio, valgo vieną, o labiausiai mėgsta skanauti užgerdami vynu. Tačiau sūris kildinamas net iš antikos laikų...
Užmarštin nuėjo tie laikai, kai net aukštuomenės puotose maistas iš bendrų indų buvo imamas rankomis, jo likučiai metami ant grindų čia pat besisukiojantiems šunims, o rankos valomos į jų kailius.
Pats geriausias kūrinio įvertinimas – jo pavadinimo vartojimas bendrine reikšme. Mažo miestelio, esančio Prancūzijos Šarente (Charentais) regione, pavadinimas kartojamas dažniau nei Paryžiaus - šalies sostinės. Tai Konjakas (Cognac).