MIŠKE – tai vardas, kuris nesitaria garsiai. Jis – tarsi kvapas, lėtai išnyrantis iš samanų, tarsi šviesa, prasiskverbianti tarp kamienų. SPA VILNIUS restoranas atsinaujino tyliai – iš lėto, iš vidaus. Sustiprėjo kryptis, įsigilėjo skonis, dar labiau įsišaknijome vietoje, kurioje viskas prasideda – Anykščių šilelyje.
Meniu čia – pasivaikščiojimas per miško sluoksnius. Vieni patiekalai lengvi, kaip rasos lašas ant uogos. Kiti – gilūs ir sodrūs, lyg žemės kvapas po lietaus. Naudojame tai, kas gyva – kadagius, krapų ir bazilikų aliejus, lazdynų riešutus, kiškio kopūstus, miškų grybus, laukinius žalumynus, raugintas daržoves.
Svarbiausia – skonis, kuris tyliai kviečia smalsauti, pajusti, pažinti. Tarsi miško dvelksmas – nepaaiškinamas, bet artimas.
Kiekvienas patiekalas – tai mažas atradimas. Kartais – pažįstamas iš vaikystės, kartais – naujas, netikėtas, bet kažkuo savas.
MIŠKE kviečia tuos, kurie keliauja kartu – šeimas, draugus, kelias kartas ar tik vieną tylų svečią. Čia susitinka pokalbiai, prisiminimai ir nauji atradimai. Iš šios buvimo formos gimė šūkis – „Šeimoms ir istorijoms“ – nes svarbiausia yra dalintis laiku, skoniu ir tyla.
Kai kurie patiekalai skirti dalintis – jie gimsta ne lėkštėje, o tarp žmonių. Jie kviečia neskubėti. Būti kartu. Klausytis.
Šis restoranas – ne tik apie maistą. Jis apie tylą tarp žodžių. Apie laiką, kuris leidžiasi lėtai, kaip vakaro migla. Apie buvimą, kuris nekviečia garsiai, bet jaučiamas.
Kai lauke atvėsta oras, MIŠKE šyla nuo gyvos muzikos. Savaitgaliais čia skamba švelnūs, gyvi garsai – tarsi vėjas šakose. Tarsi balsas, kuris nekalba per daug, bet palieka pojūtį.