This website is using cookies. By continuing to use the website you agree to our Cookie Policy. More information about Cookies.

Accept
+ Suggest a Restaurant
News

Tinklaraščio „Šokiai su lėkštėm“ autorė Lina Ožeraitytė: „Norėjau, kad kalbėtų ne asmenybė, o pats maistas, nes jis – svarbiausias tinklaraščio personažas“

2022-08-05
Publish your own article

Literatūra ir knygos ją lydi visą gyvenimą. O kulinarija – jos aistra: „Galiu valandų valandas domėtis įvairiais neišbandytais ingredientais, ieškoti ir bandyti naujus receptus, ar apkeliauti visą miestą ieškodama reikalingų produktų“. Mano naujausia pašnekovė Lina Ožeraitytė – tinklaraščio „Šokiai su lėkštėm“ autorė (instagram: @sokiai.su.lekstem). Šiame interviu su mergina ir kalbamės apie meilę knygoms, maistui ir kaip šios veiklos koreliuoja tarpusavyje. Kviečiu skaityti ir kiek labiau pažinti Liną. O taip pat pažadu, jog straipsnyje atrasite įdomių knygų rekomendacijų.

 

Lina, įvedus jūsų vardą ir pavardę į google, iššoka jūsų rašyti straipsniai kultūrinėje spaudoje. Susidariau įspūdį, jog literatūra – jūsų „arkliukas“. Ar tai tiesa?

Taip, iš esmės literatūra ir knygos mane lydi visą gyvenimą. Kadangi skaityti pamėgau nuo pirmųjų perskaitytų žodžių, lietuvių filologijos studijos atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Studijos padėjo tekstą skaityti kreipiant dėmesį ne tik į siužetą, tačiau į pačius teksto kūrimo principus ir jo sandarą. Taip tapau kiek akylesne skaitytoja.

Esu parašiusi jau ne vieną dešimtį recenzijų ir apžvalgų, kurios buvo publikuotos kultūrinėje spaudoje. Visgi apžvalgų rašymas – savotiška proto mankšta, tačiau ne pagrindinė mano veikla.  Darbuojuosi vienoje iš Vilniaus spaustuvių, kur stebiu, kaip knygos įgauna fizinį pavidalą. Taigi nors pagrindinis mano darbas neturi nieko bendro su literatūra, vis tik jis sutelktas į knygas.

Apskritai knygų skaitymas šiais laikais yra „prabangus“ užsiėmimas. Visi skubame, turime daug nuveikti, suspėti įvykdyti sau užsibrėžtus planus. Skaitymas – lėtas procesas, laikas skiriamas tik sau, o tai trumpų žinučių ir tekstų eroje yra vis sunkiau išpildoma užduotis. Vis tik skaitymas atveria daug durų savęs ir kitų pažinimui, empatijos ugdymui, žinių gilinimui. Tikiu, kad pasaulis būtų geresnis, jei leistume sau skaityti daugiau kokybiškų tekstų.

 

Apie tai, jog ruošdamasi interviu jus googlinau, užsiminiau ne be reikalo: paieškoje neradau nieko, kas jus sietų su maistu. Ir visgi, turite maisto tinklaraštį. Ar sąmoningai profilyje „Šokiai su lėkštėm“ neminite savo pavardės? Galbūt taip atsiejate savo darbinę veiklą nuo hobio?

Instagram tinklaraštis prasidėjo kaip tam tikras alter ego, kuris atsiskyrė nuo literatūrinės veiklos. Ilgą laiką jis buvo anonimiškas, neskelbiau jo ir tik maža dalis draugų žinojo, kad jį kuriu. Norėjau, kad kalbėtų ne asmenybė, o pats maistas, nes jis – svarbiausias tinklaraščio personažas.

Visgi per keletą metų paskyra po truputį keitėsi, evoliucionavo. Lengvas laisvalaikio hobis peraugo į be galo dominančią sritį – maisto gamybą, domėjimąsi produktais, įvairių šalių virtuvėmis. Taip mažasis alter ego užaugo ir iš į šoną nustumtos srities peraugo į asmenybės dalį.

Vis mažiau atskiriu jį nuo savo kasdienės veiklos – dalinuosi su draugais ir kolegomis receptais, ar atsinešu į darbą kokį nors kepinį. Tad greitu metu profilio apraše atsiras ir pavardė (šypteli).

 

Ar galėtumėte teigti, jog kulinarija – jūsų aistra? Maisto gamyba – pabėgimas nuo rutinos ar, kaip tik, rutina?

Taip, galėčiau teigti, kad kulinarija – mano aistra. Galiu valandų valandas domėtis įvairiais neišbandytais ingredientais, ieškoti ir bandyti naujus receptus, ar apkeliauti visą miestą ieškodama reikalingų produktų.

Visgi, negaliu vienareikšmiškai atsakyti, ar maisto gaminimas rutina, ar pabėgimas nuo jos. Manau tai persipina, priklausomai nuo situacijos. Kasdieniai mano patiekalai dažnai būna labai paprasti, kartais tai –  net koldūnai ar koks kitas itin greit paruošiamas dalykas. Nemėgstu gaminti, kai esu apribota laike, o darbo dienomis būtent laikas limituoja galimus pasirinkimus.

Vis tik gaminimas savaitgalį – kai nereikia niekur skubėti, man yra tartum meditacija. Galiu  dvi dienas virti sultinį ir ruošti rameną su visais jam reikiamais priedais (šypsosi).

Gaminti mėgau visuomet, tik entuziazmą kartais numalšindavo patirties stoka ir prastas receptų pasirinkimas. Iki šiol atsimenu pirmąjį kiniškų baklažanų receptą, kuriame buvo neteisingai nurodyta acto proporcija. Tad iš mano su viltimi gamintų baklažanų pavyko pagaminti acto sriubą (šypteli).

Vaikystėje labai mėgau gaminti su mama, visi jos patiekalai dar ir dabar kelia nostalgiją. Ypatingai – Kūčioms kepami pyragėliai su grybais. Labai džiaugiuosi, kad pati išmokau juos pagaminti. Kitas žingsnis – išmokti mamos cepelinų receptą.

 

Galbūt turite kokių nors maisto gaminimo ritualų?

Kai dar buvau vaikas, gamindama visada įsivaizduodavau, kad turiu savo maisto gaminimo laidą. Dabar ritualų neturiu, kartais įsijungiu patinkančią muziką. Tačiau dažniau gaminu klausydama maisto garsų: keptuvės čirškėjimo ar peilio stuksenimo.

 

Kaip kilo mintis susikurti tinklaraštį? Noras pasidalinti savo receptais su kitais? O galbūt pirminė mintis – receptų archyvas sau pačiai, kuris netikėtai virto žmonių sekamu profiliu?

Viskas prasidėjo nuo noro priminti sau, kokius patiekalus gaminau. Pradžioje nesidalinau ir receptais, tai buvo tik vizualiniai priminimai. Bėgant laikui kilo poreikis išsisaugoti patikusius receptus, tad nutariau, kad jau turima paskyra – tam puikus būdas.

Dabar, matydama augantį sekėjų skaičių, noriu daugiau laiko skirti išmėgintiems įdomesniems arba pačios pamėgtiems receptams, kuriuos moku atmintinai, tačiau jie gali praversti ir kitiems. Taip nutiko su neseniai pasidalintu kiniškų baklažanų receptu. Labai džiaugiuosi gaudama atgalinį ryšį, jis paskatina judėti toliau.

 

Kaip nusprendžiate, kokiais receptais verta pasidalinti su sekėjais? Spontaniškai ar planuojate turinį iš anksto?

Dažniausiai susiplanuoju iš anksto, nors būna visko. Dalinuosi tik išmėgintais ir pavykusiais  receptais. Kartais patiekalas atrodo labai estetiškai, tačiau skonis nuvilia – tuomet pasidalinu tik nuotrauka. Dalindamasi receptu noriu, kad jį išbandę nenusiviltų. Tad jei nors kiek abejoju receptu, ar manau, kad reiktų dar patobulinimų – pasidalinu tik tada, kai manau, kad atradau aukso viduriuką.

Esu pastebėjusi, kad daugiausiai dėmesio susilaukia paprasti, daug laiko ir produktų nereikalaujantys receptai. Tačiau populiariausias, jei neklystu – kanelių receptas.

 

Idėja, patiekalo gaminimas, estetiškas pateikimas, fotografavimas, aprašymas. Kuri iš šių dalių jums sunkiausia?

Neturiu vieno atsakymo. Kartais tai estetiškas pateikimas ir fotografavimas, nes kai kurie patiekalai nėra labai fotogeniški ir reikia padirbėti, kad jie atrodytų reprezentatyviai.

Taip pat su kiekvienu patiekalu reikia atrasti raktą: kaip gražiau, kokiu kampu fotografuoti, kaip patiekti. Tačiau to nuolat mokausi ir tikiuosi, kad su laiku mano nuotraukos gerės.

 Kartais – aprašymas. Kadangi dalinuosi receptais tik instagram, o ten labai ribotas ženklų skaičius, būna sunku sutalpinti viską, ką noriu pasakyti. Tačiau nė vieno iš šių dalykų nepavadinčiau sunkumais.

 

Šiuo metu jus seka beveik 5 tūkst. žmonių. Ar šis skaičius augo po truputį, ar buvo koks nors lūžis? Kaip manote, kuo jūsų profilis žmonėms patrauklus?

Šioks toks lūžis įvyko, kai pradėjau dalintis receptais ir nutariau savo paskyrą kurti lietuvių kalba. Taigi, kai tinklaraščiui ėmiau skirti daugiau laiko. Labai smagu matyti atgalinį ryšį. Labai vertinu kiekvieną savo sekėją ir džiaugiuosi, kad jiems patinka mano kuriamas turinys. Norėčiau manyti, kad žmonėms patinka pateiktas maistas – nuotraukos ir receptai. Viską darau pati ir tam įdedu nemažai meilės ir pastangų, tikiuosi tai juntama.

 

Kaip suprantu, turite nemenką receptų knygų kolekciją. Kokie autoriai – jūsų mėgstamiausi? Ar gamindama atidžiai laikotės recepto, ar, vis dėlto, mėgstate paimprovizuoti pati?

Taip, šiuo metu jau turiu 100 skirtingų receptų knygų kolekciją, kuria labai džiaugiuosi. Žinant mano meilę knygoms ir gaminimui, tikriausiai buvo tik laiko klausimas, kuomet abu šie dalykai persipins ir lentynos ims pilnėti receptų knygų.

Šiuo metu mano mėgstamiausios – Tim Anderson ir Olia Hercules knygos. Labai mėgstu gaminti iš Chrissy Teigen knygų – visuomet pavyksta puikiai, o receptai tinkami ir užimtoms dienoms.

Gamindama suplanuotą patiekalą dažniausiai laikausi recepto – ypač jei noriu išgauti tam tikrą skonį. Visgi jei man atrodo, kad šiokie tokie pakeitimai labiau tiks mano asmeniniam skoniui – improvizuoju. Na, o jei gaminu iš likučių – tuomet improvizuoju į valias (šypsosi).

 

Tinklaraštyje pripažįstate, jog jaučiate meilę sendaikčiams. Ar valgant iš vintažininės lėkštelės maistas – skanesnis?

Maistas visuomet skanesnis, kai jis valgomas iš dailios lėkštės. Sendaikčiai man patinka dėl kelių priežasčių: tvarumo, istorijos, estetikos ir originalumo. Nusipirkus lėkštę paprastoje indų parduotuvėje, ją gali pamatyti pas dar keletą tinklaraštininkų, tai labai retai pasitaiko su indais iš sendaikčių. Taip pat smagu įsivaizduoti, kokia jų istorija, kiek nukeliavo iki tol, kai pateko pas mane.

 

Pabaigai: sujunkime jūsų meilę literatūrai ir maisto gaminimui. Galbūt galite parekomenduoti kokią nors grožinės literatūros knygą, kurioje susipina tiek įdomi istorija, tiek „skanūs“ aprašymai apie maistą, valgymo patirtis?

Pirmoji atėjusi į galvą grožinė knyga, kurioje yra puikus maisto aprašymas – M. Proust „Prarasto laiko beieškant“. Tačiau tai – sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys, kurį skaityti sudėtinga.

Tačiau labai rekomenduočiau D. Lebovitz „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ ir M. Wizenberg „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Abi jos kupinos meilės maistui, tekstai šilti ir lengvai skaitomi. O kaip pliusas – šiose knygose rasite ir receptų. Pyrago receptą, rastą M. Wizenberg knygoje, naudoju jau  beveik 10 metų.

 

Ačiū už pokalbį

 

Autorė: Rut Javič