This website is using cookies. By continuing to use the website you agree to our Cookie Policy. More information about Cookies.

Accept
+ Suggest a Restaurant
News

Tinklaraščio „Receptų kolekcionierė“ autorė Karina Požienė: „Žmonės pasiilgę paprasto, naminio, mamos maisto“

2022-03-02
Publish your own article

Ruošdamasi pokalbiui su maisto tinklaraščio „Receptų kolekcionierė“ autore Karina Požiene, jos instagrame atrandu netikėtą faktą – moteris pripažįsta itin nemėgstanti kalbėtis telefonu. Vis dėlto, gyvai susitikti mums kiek sudėtinga, mat aš gyvenu Lietuvoje, o mano pašnekovė – Vokietijoje. Tad surizikuoju: susiskambiname ir Karina tik nusijuokia – nors kalbėtis telefonu ar per programėles nemėgsta, tikrai perlips per save. Pokalbio metu aptariame daug įdomų temų. Tad kviečiu paskaityti.

 

Kolekcijoje – tūkstančiai eksponatų

Kartais tinklaraščių pavadinimai būna tiesiog gražus žodžių žaismas. Tačiau ne šiuo atveju, mat „Receptų kolekcionierė“ – pavadinimas kuo puikiausiai atspindintis mano pašnekovę Kariną: „Receptais pradėjau domėtis dar nuo vaikystės. Turėjau tokį sąsiuvinį, į kurį persirašinėdavau receptus iš laikraščių, mamos žurnalų. Kartais tas žurnalų skiltis, kuriose yra receptai, išsiplėšdavau ir laikydavau pas save“ – apie tai, kaip pradėjo kolekcionuoti receptus pasakoja moteris. „Paskui, paauglystėje, kai draugės pirkdavo žurnalą „Panelė“, aš pirkdavau „Darbštuolė“. Visus tuos žurnalus esu išsisaugojusi. Kai kraustėmės į Vokietiją – persivežiau juos kartu su savimi. Žurnalams turiu didelę silpnybę ir dabar“ – teigia Karina. Moteris pasakoja, jog vieną vokišką kulinarinį žurnalą įsimylėjo dar gyvendama Lietuvoje, kai vyras, 2011-asiais, jį parvežė lauktuvių.  Nuo tada Karina nepraleido nė vieno šio žurnalo numerio.

„Dabar daug receptų, pamatytų socialiniuose tinkluose, išsisaugau telefone. Taip pat turiu segtuvus, į kuriuos, dar studentavo laikais, įsegdavau internete rastus ir atsispausdintus receptus.“ – pasakoja Karina, paminėdama, jog kolekcijoje turi ir receptų knygų, Tiesa, pati jas perka retokai – dažniausiai gauna dovaną. Paklausta, kiek gi tų receptų ji turi savo kolekcijoje, Karina šypsosi: „Labai sunku pasakyti, kiek pas mane tų eksponatų. Bet... tūkstančiai“, – neslepia moteris. 

 

 

Močiutės padovanota knyga ir pirmieji bandymai gaminti

Akivaizdu, jei žmogus kolekcionuoja receptus, jis mėgsta ir suktis virtuvėje. „Meilė maistui atėjo iš vaikystės. Nes namai visada kvepėdavo maistu. Patiekalai būdavo paprasti, neįmantrus, tačiau visada labai estetiškai pateikti.“ – prisimena Karina. „Visada labai norėdavau padėti mamai. O pati, savarankiškai, pradėjau gaminti nuo 12-os metų. Turėjau tokią knygą „Valgių gaminimas“ – ją man perleido močiutė. Ši knyga – 1957-ųjų leidimo. Ją turiu dar ir dabar. Labai branginu ir saugau. Taigi, iš tos knygos ir gamindavau. Bet tokius labai jau paprastus patiekalus: varškėčius, šaltibarščius, tinginį.“ – apie pirmąsias patirtis virtuvėje pasakoja mano pašnekovė.

Pirmieji eksperimentai virtuvėje ilgainiui tapo dideliu Karinos pomėgiu: „Gaminimas yra kūryba. Reikia turėti truputį fantazijos, nebijoti eksperimentuoti ir, aišku, nebijoti suklysti. Patys geriausi deriniai, patys geriausi receptai tik taip ir gimsta“. Visgi, moteris neslepia, jog pirmą kartą, kai gamina kažkokį patiekalą, receptą seka itin atidžiai. Ir tik vėliau, kai jau išmoksta jį pagaminti, leidžia sau improvizuoti.

 

Kelionių metu aplanko vietinius maisto turgus

Dar viena Karinos aistra – kelionės. O kokios gi kelionės be tradicinio tų šalių, kuriose lankaisi, maisto: „Drąsiai viską ragauju. Nėra tokio maisto, kurio negalėčiau valgyti“ – sako Karina. „Daug kas manęs klausia ar aš nenoriu, bent jau atostogų metu, pailsėti nuo maisto gaminimo. Bet man yra atvirkščiai: daug labiau patinka gaminti per atostogas negu namie. Tai savotiškas iššūkis man. Nauji produktai, nauja vieta, kita virtuvė, kiti indai. Man įdomu, kaip aš susitvarkysiu, kaip viską pateiksiu“ – pasakoja moteris ir patikslina, kad kelionių metu dažniausiai apsigyvena ne viešbučiuose, o apartamentuose. „Pagrindinis kriterijus – didelis balkonas arba terasa. Kad galėtume pusryčiauti ar smagiai vakaroti. O taip pat – virtuvė“. Karina pasakoja, jog atkeliavusi į naują šalį ji, pirmiausiai, ieško artimiausio maisto turgaus: „Rytais keliuosi ir einu į vietinį turgų. Idealiausia, jei jį galima pasiekti pėstute. Tai man – didžiausia aistra“.

Paklausta, kokios šalies virtuvė jai patinka labiausiai, Karina atsako, jog vienareikšmiško atsakymo neturi. Visgi, galiausiai įvardina, jog itališka ir turkiška gastronomija ją žavi labiausiai. „O mažiausiai galbūt mėgstu indišką virtuvę. Pačioje Indijoje nesu buvusi, bet kiek esu ragavusi, indiška virtuvė man paliko mažiausią įspūdį“.

 

Vokiška virtuvė – panaši į lietuvišką

Kaip jau užsiminiau straipsnio įžangoje, mano pašnekovė gyvena Vokietijoje. Į šią šalį ji, drauge su šeimyna, persikraustė prieš daugiau nei devynerius metus. Paklausta, kokia, jos akimis, yra vokiška gastronomijos kultūra, Karina pasakoja: „Vokiška virtuvė kažkiek panaši į lietuvišką. Patiekalai – riebūs, neaštrūs. Daug mėsos: visokie maltinukai, šniceliai, suktinukai, dešrelės. Nemažai daržovių. O pagrindinės – bulvės, kopūstinės daržovės. Tik vokiečiai galbūt daugiau, savo virtuvėje, naudoja ropę. Jų virtuvė labai regioninė, kiekviena žemė turi savo tradicinius patiekalus“. Moteris užsimena, jog vokišką virtuvė į jų namus, dažnai, atneša vaikai: tai kokio nors patiekalo jau būna paragavę pas draugus, tai mokykloje: „Mūsų namuose prigijęs flammkuchen – į picą panašus patiekalas. Tik tiek, kad ant pado tepamas ne pomidorų padažas, o padažas, kuris labiau kaip grietinė“. Karina užsimena, kad, pavyzdžiui, bulviniai blynai Vokietijoje valgomi su obuoliene: „Mes su vyru juos valgome su grietine ir šonine. Arba su spirgučiais. O vaikai – tik su obuoliene“. Apskritai, Karina pastebi, jog jos vaikai labai prisitaikę prie vokiškų tradicijų, kurių išmoko mokykloje, bendraudami su bendraklasiais. Jie puikiai įvaldę kalbą, netgi tarpusavyje dažnai bendrauja vokiškai. Tačiau tiek pati Karina, tiek jos vyras su vaikais stengiasi bendrauti lietuviškai – išlaikyti lietuviškas tradicijas.

 

Net ir paprastą maistą svarbu pateikti estetiškai

Nesunku suprasti, jog maistas, Karinos gyvenime, užima labai svarbią vietą. O viena iš jos saviraiškos formų – maisto tinklaraštis „Receptų kolekcionierė“. Moteris pasakoja, jog šis tinklaraštis gimė labai natūraliai: draugės vis klausinėdavo patarimų apie maisto gaminimą, prašydavo receptų. O viską prisiminti – sunku. Tad Karina po truputį ėmė kelti savo patiekalų nuotraukas į instagramą. Pradžioje – visai be aprašų. Paskui –  jau ir su receptų aprašymais: „Iš pradžių mane sekė nedidelis draugių ratas. Tačiau profilis buvo atvirtas ir, po truputį, sekėjų skaičius ėmė augti“. Paklausta ar sekėjų skaičius (šiuo metu jų yra daugiau nei 10 tūkst.) užaugo organiškai, ar, vis dėlto, pasitarnavo marketingo triukai, Karina šypsosi: „Marketingo kažkiek žinau – domiuosi tuo. Bet reklamų pirkusi nesu. Pastebėjau, jog daugiau žmonių į mano profilį ateina tada, kai kas nors išbando receptą ir pasidalina savo profilyje. Didžiausias suaktyvėjimas būna tada, kai kažkas mane parekomenduoja“.

Karina į tinklaraštį kelia įvairiausius receptus: tiek gana lengvus, tiek įmantrius. Visgi, juokiasi, jog populiariausias jos įrašas, sulaukęs daugiausiai teigiamų reakcijų, buvo ne kas kitas, o paprasčiausi pusryčių sumuštiniai: „Su dešra, sūriu ir daržovėmis. Tuo metu ruošiausi brunchui, turėjau laisvo laiko ir šiek tiek pasižaidžiau: ant lentos sudėliojau sumuštinius, kurie buvo iš tų pačių ingredientų, bet atrodė skirtingai <...> Manau, žmonės tiesiog pasiilgę tokio maisto: paprasto, naminio, mamos maisto“. Visgi, mano pašnekovė neslepia, jog net jei ir maistas paprastas, svarbu jį pateikti gražiai. Dėl šios priežasties, net ir kasdieniai valgymai Karinos šeimoje – prie tvarkingo  stalo, be telefonų ar kitų pašalinių daiktų. O ir maistas į lėkštės dedamas apgalvotai – svarbu ne tik skonis, tačiau ir išvaizda. „Estetika man leidžia labiau mėgautis maistu, pačiu valgymo procesu“ – pokalbį reziumuoja mano pašnekovė.

 

Autorė: Rut Javič