Pirma, tai karalystė. Tikrų tikriausia. Vadinasi, iš jos galima laukti pačių įvairiausių stebuklų, kurie nuo vaikystės susiję su šiuo žodžiu - skraidančiųjų kilimų, Sindbadų, drakonų, nekalbant jau apie krištolo rūmus, aukso sostus ir visokio kalibro Didenybes. Antra (ir trečia, ir ketvirta) tai šalis, į kurią norisi grįžti.
Karališkasis
Bankoko prieigose stūkso milžiniškas dramblio pavidalo dangoraižis. Greitkelis sausakimšas riaumojančių mašinų, išpaišytų sunkvežimių, japoniškų motociklų ir triračių taksi. Iš pradžių atrodo, kad kelyje viešpatauja baisus chaosas - čia nėra nei šviesoforų, nei reguliuotojų, negalioja jokios taisyklės. Beje, viena taisyklė egzistuoja, ir jos laikomasi labai griežtai: pasirodžius karališkajam kortežui, kelias turi bemat ištuštėti.
Tailandas - konstitucinė monarchija. Karalius čia ne tik svarbiausias valstybės asmuo, bet ir dievo įsikūnijimas, turintis magiškos neribotos galios. Rūpinimąsi paprastais tailandiečiais atspindi nuotrauka, kurioje valdovas, apsižergęs asilą, kyla į kažkokį kalnuose pasiklydusį kaimelį. Žodis „karališkasis“ dažnai figūruoja viešbučių,
sporto draugijų, parduotuvių, restoranų ir mokyklų pavadinimuose. Yra net „karališkasis viskis“, - švelnesnis ir pigesnis už škotiškąjį.
Statulą aprengia tik karalius
Bankokas išties stebuklingas miestas - po jį galima klaidžioti ištisas valandas ir nesiliauti stebėjusis. Vėsūs parkai su ežerais, kur rytais mankštinasi kinai, restoranai, siūlantys stebuklingus tenykščius patiekalus, ilgos ir siauros valtys. Čia galima susipažinti su tuzinu budų, pasidaryti garsųjį masažą, pasivaikščioti po „raudonąjį“ kvartalą, išsiburti kortomis ir pasimokyti pažinti šį miestą iš kvapų ir žvaigždžių.
Bet teigiama, jog pats gražiausias miesto kampelis - Smaragdinio Budos šventykla. Tai ištisas vienuolyno statinių kompleksas: čerpės ir perlamutras, vitražai ir ornamentai. Šventyklos teritorijoje draudžiama pasirodyti plikais pečiais ir pėdomis, - to neleis speciali apsauga. Beje, prie įėjimo galima išsinuomoti uždarų šlepečių ir marškinėlių ilgomis rankovėmis. Smaragdinė dievybė išdidžiai sėdi ant paauksuoto pjedestalo po didžiuliu skėčiu. Fotografuoti jį kuo griežčiausiai draudžiama. Triskart per metus - per musoninių liūčių sezoną, atėjus karštiems ir šaltiems orams - karalius pats, savo rankomis, pakeičia statulos drabužius.
Bankoko naktinio gyvenimo rajonas vadinamas Patpongu. Tai didžiulis kvartalas, nutviekstas įvairiaspalvių žibintų, visų šiame mieste atsidūrusių europiečių pramogų vieta. Pagrindinė gatvė - tai milžiniškas turgus, prekystaliai, užversti egzotiškomis prekėmis – nuo krokodilų kailių iki khmerų būgnų, nuo Mino dinastijos epochos porceliano iki dramblių ilčių.
Apie maistą
Vietinė virtuvė laikoma viena geriausių pasaulyje. Tenykščiai restoranai vienas nuo kito skiriasi tik interjeru ir švara, o patiekalai visur be galo skanūs, padavėjai - paslaugūs. Tiesa, yra ir povandeninių srovių. Meniu restoranuose dalijamas į dvi dalis: europietišką virtuvę ir vietinę. Jei užsisakote nekaltą europietišką patiekalą, būtinai pasakykite padavėjui „No spice!“ („Be prieskonių“) ir dar nutaisykite griežtą miną, - tik tuomet jums tikrai atneš maisto, kurį pajėgus suvirškinti europiečio skrandis. Na o jei užsisakysite ką nors tradiciška, nepadės jokie maldavimai. Nė vienas tailandietis paprasčiausiai nesupras, kaip galima apsieiti be gausybės liežuvį
tvilkinančių prieskonių.
Visi kelionių vadovai vienu balsu tvirtina: šiukštu nieko nevalgykite gatvėje. Bet kai aplink kunkuliuoja, troškinasi, garinasi, kliuksi neišpasakyti skanėstai - krevetės, varlės, sraigės, omarai, kai matai rūkytą smauglį, dramblio kelį, arachių padaže plūduriuojančią papūgą ar paskrudintą šikšnosparnį, tigrienos ar dygliuočio kepsnį - susilaikyti neįmanoma.
Apie kurortą
Kurortų mėgėjams skirta Pataja, kur apstu viešbučių, restoranų ir naktinių klubų bet kokiam skoniui. Pakeliui į ją turistus dažnai užveža į krokodilų fermą. Tiesą sakant, tai didelis parkas su pačia įvairiausia gyvūnija. Vakarop prasideda krokodilų šou. Gražuolis tramdytojas raudonais marškiniais timpteli už uodegos susiraukšlėjusią
pabaisą ir kiša savo pramuštgalvišką galvą į baisius nasrus.
Patajos paplūdimiai ir palmės, koralų salos ir lagūnos, vandens slidės, banglentės ir visa kita... Kurortas yra kurortas. Ir vėl knieti grįžti į Bankoką - paspoksoti į turgų ant vandens, kuriuo rytais slysta šimtai su kaupu prikrautų valtelių, o pirkėjai būriuojasi ant kranto ir nusikabina jūros gėrybes nuo jiems ištiestų ilgų karčių. Pasivaikščioti brahmanų - indų žynių ir astrologų, vilkinčių baltais drabužiais, su besidraikančiais plaukais iki pečių, gatvele. Prisiliesti prie 6 metrų aukščio Budos iš gryno aukso...
Pagal užsienio spaudą
