Šventinio stalo aksesuarai

Užmarštin nuėjo tie laikai, kai net aukštuomenės puotose maistas iš bendrų indų buvo imamas rankomis, jo likučiai metami ant grindų čia pat besisukiojantiems šunims, o rankos valomos į jų kailius. Tobulėjant žmogaus buičiai, išaugo ir estetiniai poreikiai: žmogui prireikė geresnio drabužio, gardesnio valgio, gražiau padengto stalo. Kasdieninio stalo serviravimas šiandien jau tapo įprastu dalyku, o šventinio stalo puošimas – šiokiu tokiu rūpesčiu.

Ne­be­už­ten­ka tai­syk­lin­gai ant sta­lo su­dė­tų tar­pu­sa­vy­je de­ran­čių in­dų, tau­rių bei įran­kių. Rei­ka­lin­ga ben­dra sta­lo har­mo­ni­ja, spal­vų der­mė ir šven­ti­nė nuo­tai­ka.

Tai su­kur­ti ga­li­ma vi­sai pa­pras­to­mis prie­mo­nė­mis. Pa­ren­kant sta­lui stal­tie­sę, ne­rei­kė­tų ap­si­ri­bo­ti bal­ta spal­va. Puoš­niai at­ro­do gels­va, kre­mi­nė ar žals­va stal­tie­sė, de­ri­na­ma prie in­ter­je­ro spal­vi­nio to­no. La­bai švie­sia­me, erd­via­me kam­ba­ry­je ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti su tam­siai ža­lia, mė­ly­na ar vyš­ni­ne stal­tie­se, ant ku­rios ypač iš­ryš­kė­ja bal­tos de­ko­ra­ty­viai iš­lanks­ty­tos hi­gie­ni­nės ser­ve­tė­lės. Pas­ta­ro­sios yra be­ne pa­pras­čiau­sias sta­lo puo­ši­mo ele­men­tas. De­ko­ra­ty­viai iš­lanks­ty­to­mis me­džia­gi­nė­mis ar­ba po­pie­ri­nė­mis ser­ve­tė­lė­mis ga­li­ma su­kur­ti te­mą, val­dy­ti spal­vų žais­mą, su­teik­ti šven­tės nuo­tai­kai no­ri­mą at­spal­vį. Sta­las at­ro­do gra­žiau, kai stal­tie­sė ir ser­ve­tė­lės yra kon­tras­tin­gų spal­vų. Ser­vi­ruo­jant sta­lą, ser­ve­tė­lių lanks­ti­niai ga­li bū­ti de­da­mi ke­lio­se vie­to­se pa­si­rink­ti­nai: ant pa­grin­di­nės lėkš­tės; jei pa­tie­ka­lai bus at­ne­ša­mi por­ci­jo­mis, prie­šais val­gan­tį­jį tarp pei­lio ir ša­ku­tės; ant lėkš­te­lės duo­nai (kai­rė­je); su­lenk­ti tri­kam­piu – ant sta­lo prie ša­ku­tės; į tau­rę – kai sta­las nė­ra nu­krau­tas val­giais ir at­ro­do kiek tuš­to­kas. Vi­sa­da ma­lo­niau nau­do­tis ser­ve­tė­le, kai jos iš­lanks­ty­mas ne per­daug įman­trus. Pas­ta­ruo­ju me­tu ta­po po­pu­lia­rūs me­ta­li­niai ser­ve­tė­lių žie­dai. Į juos įsuk­tos ser­ve­tė­lės de­da­mos pa­grin­di­nė­je lėkš­tė­je ar­ba prie ša­ku­čių, kai­rė­je pu­sė­je. Tai ne tik puoš­nu, bet ir la­bai pa­to­gu. Po­pie­ri­nes hi­gie­ni­nes ser­ve­tė­les ga­li­me su­dė­ti į spe­cia­lų sto­ve­lį ben­drai nau­do­tis. Ser­ve­tė­lių sto­ve­lis tu­rė­tų de­rė­ti prie tau­rių (stik­li­nių ar kriš­to­li­nių) ar­ba įran­kių (me­ta­li­nių). Iš­kil­min­gu­mo ir jau­ku­mo įspū­dį su­tei­kia žva­kės. Žva­kių ir hi­gie­ni­nių ser­ve­tė­lių spal­va tu­rė­tų bū­ti vie­no­da. Žva­ki­dę de­ri­na­me prie ki­tų sta­lo reik­me­nų. Jei ant sta­lo yra stik­li­nių in­dų – žva­ki­dė ga­li bū­ti taip pat stik­li­nė, jei kriš­to­li­nių – to­kią pa­čią ga­li­me pa­si­rink­ti ir žva­ki­dę. Me­ta­li­nę žva­ki­dę de­ri­na­me su ki­tais me­ta­li­niais sta­lo ak­se­su­a­rais: įran­kiais, ser­ve­tė­lių žie­dais ar ser­ve­tė­lių sto­ve­liais. Jei la­biau­siai pa­tin­ka gel­to­no me­ta­lo žva­ki­dės, to­kia spal­va tu­rė­tų bū­ti de­ko­ruo­ti ir sta­lo įran­kiai. Jei įran­kiai yra bal­to me­ta­lo, žva­ki­dės, sto­ve­liai ar ser­ve­tė­lių žie­dai tu­rė­tų bū­ti ir­gi bal­ti. Kla­si­ki­niai spal­vų de­ri­niai vi­suo­met ma­din­gi: bal­to me­ta­lo žva­ki­dė­je ge­riau­siai at­ro­do mė­ly­nos spal­vos žva­kės, gel­to­no me­ta­lo žva­ki­dė­je – rau­do­nos. Ta­čiau žais­ti spal­vo­mis, ži­no­ma, at­si­žvel­giant į in­ter­je­ro ko­lo­ri­tą, ga­li­ma be ga­lo. Vie­nas iš re­čiau nau­do­ja­mų sta­lo puo­ši­mo ele­men­tų yra įran­kių sto­ve­liai, va­di­na­mie­ji „ar­kliu­kai“. Ser­vi­ruo­jant toks sto­ve­lis sta­to­mas de­ši­nė­je pa­grin­di­nės lėkš­tės pu­sė­je, o ant jo gre­ta vie­nas ki­to pa­ka­bi­na­mi pei­lis ir ša­ku­tė. Pa­nau­do­ti įran­kiai ant sto­ve­lio ne­be­ka­bi­na­mi. Sta­las at­ro­do itin iš­kil­min­gai, kai vie­tos sve­čiams nu­ro­do­mos per­pus su­lenk­to­se 7,5 x 8 cm dy­džio kor­te­lė­se, pa­dė­to­se už pa­grin­di­nės lėkš­tės ir įran­kių de­ser­tui ar­ba lėkš­tė­je. Ant jų sve­čių var­dai už­ra­šo­mi ra­šy­ti­niu šrif­tu. Ne­rei­kė­tų sta­lo per­krau­ti val­giais. Dau­giau dė­me­sio skir­ki­me ne pa­tie­ka­lų gau­su­mui, o jų puo­ši­mui bei pa­tie­ki­mui. Ir… ge­rai nuo­tai­kai!

dr. Ži­vi­lė Se­de­re­vi­čiū­tė